Lietuvos švietimo istorijos ir Lietuvos liaudies buities muziejai su partneriais pristato skirtingų istorinių laikmečių išeiginius moterų drabužius. Parodoje eksponuojami autentiški XIX a. moterų drabužiai greta vėliau sukurtos, tautinį tapatumą puoselėjančios aprangos.
Tradicinėje kaimo žmonių kultūroje moteris pati gamino ir kūrė aprangą. Ji buvo tos kultūros puoselėtoja, tęsėja ir saugotoja. Ilgainiui, visuomenei modernėjant, tradicinė kaimo žmonių apranga taip pat keitėsi. XIX a. pab. – XX a. pr. – tai etninio stiliaus aprangos kūrimo laikotarpis. Tuomet pasirodė tautiniai ir etnizuoti drabužiai. Tokia apranga įsitvirtino XX a. lietuvių visuomenėje, dėvėta lietuvių inteligentijos įvairių švenčių ir renginių metu. Šis laikotarpis pasibaigė sovietine okupacija, kai buvo varžoma lietuvių etninė saviraiška. Pradėti kurti kostiumų pavyzdžiai pritaikyti masinei gamybai, skirti įvairioms įstaigoms ir organizacijoms, chorams, tautinių šokių ansambliams.
Šiuolaikinė etnizuota apranga – tai drabužiai, kuriuose etniškumas dažniausiai išreiškiamas atskirais aprangos elementais, visomenės suvokiamais kaip lietuviškumo identitetas. Tokią stilizuotą, naujus estetikos reikalavimus atitinkančią, madingą aprangą parodoje pristato šiandien kuriančių dizainerių Ievos Ševiakovaitės ir Jolantos Rimkutės instaliacija „Čia mano”.
Parodoje taip pat eksponuojami dailininko S. Ušinsko tarpukariu etnografei M. Glemžaitei sukurti stilizuoti lietuvaitės kostiumo pavyzdžiai ir Kauno dailės kombinato dailininkų sovietmečiu sukurti sceninio tautinio kostiumo eskizai paskolinti dizaino kūrėjo UAB „Roso“.
Projektą „Tautinis kostiumas. Interpretacijos“ parėmė Lietuvos kultūros taryba.