Atmintis yra didžiausias mūsų turtas.
Atminties kova prieš užmarštį yra laisvės kova prieš tironiją.
Prof. Vytautas Landsbergis
Muziejaus miestelio Plungės gyvenamajame name galima apžiūrėti naują parodą – „Tremties tekstilė – su ilgesiu ir viltimi“. Nors parodoje kalbama apie 80-ies metų senumo įvykius, ji yra itin aktuali ir šiomis dienomis. Mes negalime liautis kalbėti apie tai, kas vyko Lietuvoje 1940–1953 m., nes visa tai vėl kartojasi, su panašia situacija dabar susiduria ukrainiečiai, Rusijoje vėl skleidžiama primityvi propaganda, iškraipanti esminius Lietuvos istorijos faktus, ginčijamas net Lietuvos valstybingumas, platinamas melas apie Baltijos šalių „nacizmą“, tad priminti apie to meto įvykius yra kaip niekada svarbu.
Būtent tai ir darome, pasakodami apie žmones, kurių gyvenimai, kaip ir daugybės kitų lietuvių, ėmė griūti prieš aštuonis dešimtmečius – žiauriais pokario metais. Paprastos ir darbščios lietuvių šeimos, užauginusios ir patriotiškai išauklėjusios keturis vaikus, istorija – skaudžių netekčių, ginant Lietuvos laisvę partizaninėj kovoj, ilgų metų lageriuose ir tremtyje istorija. Tai pasakojimas apie šios šeimos jaunimo gyvenimo vingius, lageriuose ir tremtyje sutiktas jų antrąsias puses ir sukurtas šeimas. Tai pagarbūs žodžiai žemiškąjį gyvenimą jau baigusiems stiprios dvasios lietuviams, toli nuo Tėvynės, gniuždančiose sąlygose, išsaugojusiems žmogiškąjį orumą ir tautinę tapatybę.
Mūsų pasakojimo pagrindinė veikėja – jauna mergina Aldona Smetonaitė iš Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Lėno kaimo (dabar – Ukmergės r. sav.), kurios rankdarbiai, sukurti tremtyje, liudija mums jos buvusio gyvenimo gimtinėje prisiminimus ir ilgesį, mokėjimą džiaugtis kasdienėmis smulkmenomis ir troškimą kurti grožį net varganoje tremties buityje. Peržvelgdami Aldonos gyvenimo epizodus, apmąstome skaudžius ne tik jos šeimos, bet ir daugybės kitų lietuvių šeimų, praradusių iki tol buvusius visaverčius gyvenimus Tėvynėje ir staiga tapusių benamiais, likimus. Aldona tebuvo dvylikametė, kuomet jos vaikišką kasdienybę sukrėtė ir pakeitė tragiški įvykiai – partizaninėj kovoj žuvo jos artimieji – brolis ir sesers vyras, dar vienas partizanavęs dvidešimtmetis brolis buvo nuteistas karo tribunolo ir išvežtas į lagerį. Sulaukusi penkiolikos, ji neteko ir kitų šeimos narių – motina, tėvas ir sesuo su mažu sūneliu buvo ištremti už Šiaurės poliaračio. Paauglė Aldona liko vienui viena. Sulaukusi pilnametystės ir paieškoma NKVD, 1953 m. birželį pasirinko savanorišką tremtį – būti arčiau savo šeimos…
Parodoje „Tremties tekstilė – su ilgesiu ir viltimi“ pasakojami Smetonų šeimos iš Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Lėno kaimo (dabar – Ukmergės r. sav.), vyresniųjų ir jaunesniųjų jos narių, tremtinių ir politkalinių, gyvenimo fragmentai, papildyti autentiškais eksponatais. Šeimos nuotraukas kartu su mamos Aldonos Smetonaitės-Kontrimienės (1932–2024) rankdarbiais, sukurtais tremtyje, muziejui 2024 m. perdavė dukra Nijolė McClusky, gyvenanti JAV.
P. S. Tik laimingų atsitiktinumų dėka visi Smetonų šeimos nariai iš tremties ir lagerių sugrįžo į Lietuvą ir čia užaugino vaikus ir anūkus.
Parodoje panaudota partizanų, tremtinių ir politkalinių prisiminimai ir Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga:
KGB archyviniame fonde Nr. K-1, ap. 58, saugoma Marijono Smetonos baudžiamoji byla Nr. 30422/3; F. K-1, ap. 58, saugoma Irenos Martinkutės baudžiamoji byla Nr. P-15142; F. K-1, ap. 58, saugoma Zigmo-Izidoriaus Butrimo-Kontrimo baudžiamoji byla Nr. P-16279.
Tremties bylų archyviniame fonde Nr. V-5, ap. 1, saugoma Igno Smetonos ir jo šeimos narių tremties byla Nr. 2243.
Parodos autorės Ina Dringelytė ir Neringa Norvaišaitė
Nuotraukos I. Dringelytės