Ketvirtasis gavėnios sekmadienis – gavėnios vidurys / pusiaugavėnis – dabartiniuose Lietuvos kalendoriuose pažymėtas sekmadienį, anksčiau tradiciškai jis buvo minimas ketvirtąjį gavėnios trečiadienį. XIX a. šaltiniai liudija, kad tądien buvo leidžiama pailsėti nuo gavėnios ir pasigaminti skanesnių ir riebesnių valgių. Buvo sakoma, kad pusiaugavėnio vidurdienį galima valgyti ir mėsą, tik reikėjo atlikti nustatytas sąlygas, būtent: atsinešti iš girios žalių malkų, užkurti jomis ugnį, pagauti gaidį, papjauti, nupešti, išvirti ir suvalgyti. Visa tai reikėjo atlikti per vieną valandą – tarp 12 ir 13! Jei per valandą visko nesuspėsi – mėsą valgyti draudžiama. Žemaitijos kaimuose tą dieną kiekvienas valstietis keldavęs vaišes, iš jų kai ką pasiųsdamas beturčiams. Aukštaičiai užraugdavo „degtienę“ iš ruginių miltų salyklo – skanu valgyti su bulvėmis. Dzūkijoje šios dienos apeiginis patiekalas buvo iš tarkuotų bulvių ir grikinių miltų duonkepėje kepti šaltanosiai (pagardinti aguonomis ar kanapėmis), panašios į cepelinus formos. Keptos ir specialių formų bandelės, kurios aukotos elgetoms, kad pasimelstų už pavasarinių ūkio darbų sėkmę.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse net būdavo linksmai patriukšmaujama. Jaunimas susirinkdavo pusiaugavėnio švęsti į didesnę sodybą, nors pasilinksminimas apsieidavo be muzikos, šokių, dainavimo ir vaišių. Jauni pasisupdavo sūpynėse, žaisdavo įvairius liaudies žaidimus (net palydimus atitinkamomis dainelėmis), o paskui vėl išsiskirstydavo laukti Velykų.
Dzūkai šią šventę vadino krikštais, nes tądien vaikams būdavo daug džiaugsmo, žaidimų, krykštavimo.
„Pusiaugavėnis vadinosi krikštais. Sakydavo motulė: ,,Bėkit, vaikeliai, lauke pakrykštaukit, šiandien krikštai – jau pusę gavėnios prastūmėm“.
Krikštai buvo darbo diena, bet jie tuo skyrėsi, kad krikštuose kepdavo vakare šaltanosius. Pritarkuoja nemaža bulvių, įpila pusę gorčiaus grikinių miltų ir iš tos tešlos darydavo ant stalo pailgus, panašius į dabartinius ,,batonus“ šaltanosius su kanapėmis arba, kas turi, – su aguonomis. Pabarsto ant stalo miltų, uždeda tešlos plonai, išploja, pabarsto sluoksnelį kanapių ar aguonų, suvynioja kaip vyniotinį, aplygina gražiai, padėję ant ližės, ir kepa karšton krosnin. Dar ir mažų padaro, kuriuos verda kaip cepelinus. Vakarienei valgo virtus karštus, o keptų keliom dienom būna.
Krikštai praėjo, prasidėjo kita pusė gavėnios. Taip ir stumia diena dieną, laukiam velykų, kad pasibaigt greičiau gavėnia. Ir mįslė tokia yra: ,,Septynios mylios tilto, gale tilto raudona gėlė. Kai ta gėlė pražydės, visas svietas pralinksmės“. (Gavėnia ir Velykos)“ ¹
Vienas įdomus akcentas prisimenant pusiaugavėnio papročius ir tikėjimus buvo lazdyno žiedas (apie Dieveniškes). Tikėta, kad vidurdienį per Krykštus miške įvyksta stebuklas – rausvais žiedais apsipila vienas lazdynas. Tik labai trumpai. Kas tokį žiedą spėja nusiraškyti, tam visi norai pildosi, tas būsiąs laimingas. Net patikusią mergaitę galima prisivilioti, jei lazdyno žiedelį pavyktų nemačiom užmesti jai už drabužių. „Seniai buvo, kad bernai, mergos ieško lazdyno žiedo per Krikštus. Sako, dėl meilės. Jau, matai, dėl prisrišimo to, katris tau jau kritis in širdį. Krikštai, aikit, jauni, žiedo rast…” (Januškevičienė Jadvyga, g. 1925 m. Žižmų k. Šalčininkų r.). Merginos darydavo sau tokią pramogą: per rąstą permesdavo storą lentą ir supdavosi ant jos dviese atsistoję. Vadindavo tai – ,,šokti lenton“. Žūro, katroj aukščiau iššoks. Tai labai gerai. Toj graicau ir toliau nutekės… (Kašėtienė Antosė, g. 1911 m. Paulių k. (Varėnos r.).
Per pusiaugavėnio šventę, kaip ir per kitas reikšmingas kalendorines datas spėjami būsimi orai. Tačiau tą dieną itin šmaikščiai: silkė perrišama siūlu lygiai per vidurį ir pakabinama, jei galva nusveria uodegą, pavasaris bus nelengvas, jei uodega sunkesnė – pavasaris bus malonus, bet ruduo lietingas.
O koks bus mūsų laukiamas pavasaris bei ruduo – pabandykite atspėti ir Jūs, tik nusipirkite arba eketėje pasigaukite lygią riebią silkę. Ją, perrišę šilkiniu siūlu, pakabinti galite ant medžio šakos. Ir įvertinkite, kas nugalės – uodega į viršų styros, ar galva į padangę žiūrės…
Parengė Danutė Blaževičienė
Naudota literatūra:
Vyšniauskaitė Angelė. Liaudies kalendorius. Šventės. Lietuvių etnografijos bruožai. 1964,Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla
¹Atbėga elnias devyniaragis. Rožės Sabaliauskienės tautosakos ir etnografijos rinktinė, Vilnius, 1986