Vienas iš Dievo įsakymų katalikams: šventą dieną švęsk. Gegužės 28 diena – septintas sekmadienis po Velykų – Sekminės. Tai – viena didžiausių krikščionių švenčių, Bažnyčios susikūrimo diena, Šventosios dvasios atsiuntimas.  Lietuvos bažnyčiose ji pažymima iškilmingomis pamaldomis. Kaip oficiali šventė ir nedarbo diena, Sekminės reglamentuotos tarpukario Lietuvoje (1925 m. Švenčių ir poilsio įstatyme šventinėmis laikytos dvi Sekminių dienos, 1930 m. kaip šventinė diena palikta tik viena – pirmoji Sekminių diena). Daug kur vykdavo Sekminių atlaidai, juos lydėdavo Sekminių mugės (kermošiai). /LŠK/

Nuo XIX a. vidurio kunigai   priėmė sprendimą, draudžiantį turgų sekmadieniais dėl triukšmo prieš šventorių,  trukdžiusio pamaldoms, ir dalies žmonių pasirinkimo, užuot ėjus į bažnyčią, prekiauti turgavietėse (detaliau apie tai rašyta Elvyros Straševičienės ,,Valstiečių laikraštyje“ 1992 m.).

Taip jau susiklostė, kad tradicinis lietuvių verslas – žemdirbystė, o prekyba ir amatais daugiausia vertėsi kitataučiai, dažniausiai jie ir kitos tikybos, tankiau gyvenę miestuose bei miesteliuose. LLBM Rumškių miestelio pastatai, juosiantys turgaus aikštę  ir supantys iškiliausią pastatą – bažnyčią, mena dar tuos laikus, kada kiekvieną sekmadienį, o ypač atlaidų ar didžiųjų metinių švenčių dienomis ir prie katalikiškų šventovių  šurmuliuodavo kermošiai. Iš patirties žinome, jog aukščiau stovinčiųjų priimtiems sprendimams įsigyventi praktikoje prireikia  ne vienos dienos. Prisiminkime dabartį: kai kam šie potvarkiai ir iki šiol neįsigaliojo. Kur koks didesnis susibūrimas, ten ir įvairiarūšė pasiūla.  Todėl ir LLBM sukvietė per Sekmines amatininkus, demonstruosiančius savo įvaldytą amatą ir priminsiančius susirinkusiems senųjų turgadienių nuotaiką miesteliuose atlaidų metu. Juk, anot, etnologės Gražinos Kadžytės, reikia: <…> nupirkti lauktuvių namiškiams ir tiems, pas ką ketinama toliau tęsti šventinį viešėjimą. „Kermošius“ be turgaus lauktuvių – neįmanomas. Tai būdavo ne paprastas, kasdienines reikmes patenkinantis pirkimas, o ieškojimas ko nors įdomesnio, savitesnio, ženklinančio būtent tokią dieną bei jos pramogas.

Uolius katalikus šventinę dieną kviečiame pradėti 13 val. Šventomis Sekminių mišiomis muziejaus miestelio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje.

 

Plačiau apie kermošių:

Atlaidų esmė tiek pagal liaudies sampratą, tiek literatūroje pateikiama dvejopai: 1) Kristaus ir jo šventųjų pasiaukojimų dėka Katalikų Bažnyčios teikiama visiško arba dalinio nuodėmių atleidimo malonė; 2) parapijos šventė bažnyčios titului ar kurio nors šventojo vardui paminėti. Daugumoje didesnių parapinių miestelių, turėjusių metinio prekymečio – jomarko (vok. „Jahrmarkt” – metturgis, mugė) privilegijas, be nuolatinių kassavaitinių turgų, vykusių dažniausiai šiokiadieniais, dar būdavo atlaidų sekmadienio turgus, vadinamasis didžturgis, didturgis – „kermošius” (sen. vok. „Kirmes” – parapinė šventė ir jos metu vykstanti mugė).<…>

Atlaidų esmės dvejopa samprata dažnai ne tik susitapatindavo, bet ir įgydavo platesnę sklaidą, šventės vyksmą išvesdama į paralelines erdves: bažnyčią, šventorių, turgaus aikštę, kitą aplinką – iki tolimiausių parapijos kaimų. <…>

Atlaidai, natūraliai jsitarpuodami į kalendorinį metų ciklą, įpareigoja būtinai juose dalyvauti. Pavasario ir rudens darbymečiai tam tikrais intervalais suskaidomi į ženklesnių atokvėpių pertraukas – savosios ir aplinkinių parapijų atlaidų savaitgalius, nes šventės sąvoka liaudies sampratoje apima ne tik pačias apeigas, bet ir pasiruošimą, įžangą, vyksmą bei realųjį ir numatomą tęsinį. <…>

Vis dėlto kur kas daugiau dėmesio skiriama tikrosios vasaros metui – nuo Sekminių iki Žolinių.

Aukštaitiškas atlaidų šventės modelis išryškina tris jos sudėtines dalis: 1) bažnytinės liturginės apeigos; 2) prekyba ir viešasis bendravimas, vadinamasis „kermošius”; 3) giminių ir bičiulių subuvimai, viešėjimas kone visose parapijos sodybose, vadinamieji „pakermošiai”. Savo ruožtu kiekviena iš jų įgauna daugiau ar mažiau papildomų veikų bei prasmių. <…>

Aukštaitiškuose kraštotyros tekstuose gausu pasakojimų apie maldininkų keliones į Vilniaus kalvarijas, kur nuo seno vyko garsūs Sekminių atlaidai. Ypač dažnai jos minimos širvintiškių ir kitų, XX a. pirmojoje pusėje atsidūrusių anapus demarkacinės linijos. Raguviai ir tolimesnių kraštų maldininkai kaži kokiais būdais gebėdavo įveikti kliūtis, susidariusias dėl suskaldyto Lietuvos teritorinio vientisumo. <…>

/ Veprius eidavom 8 km iš vakaro, ypač prieš Sekmines, nakvodavom kunigo klojime (A.Vosyliūtė, Širvintų apylinkių žmonės: patyrimai ir išgyvenimai, – Širvintos, p. 568) <…>

Kita popietinė atlaidų dienos dalis būdavo miestelio prekybos ir pramogų programa, būtent tikrasis „kermošius”. Ūždavo, šurmuliuodavo balaganais, vežimais užgrūsta miestelio aikštė. <…>

Vis dėlto svarbiausia „kermošiaus” sudėtinė dalis buvo pasigrumdymas po itin gausią pasiūlų prekybos aikštę, nupirkti lauktuvių namiškiams ir tiems, pas ką ketinama toliau tęsti šventinį viešėjimą. „Kermošius” be turgaus lauktuvių – neįmanomas. Tai būdavo ne paprastas, kasdienines reikmes patenkinantis pirkimas, o ieškojimas ko nors įdomesnio, savitesnio, ženklinančio būtent tokią dieną bei jos pramogas. <…>

Nuo pat šventoriaus iš abiejų kelio pusių viena prie kitos sustatytos būdos. Čia ant virvelių sukabinėtos įvairios prekės: rožančiai, škaplieriai, karoliai, dūdelės. Ant stalų sudėtos maldaknygės, segtukai, šventųjų paveikslai ir pyragėlių krūvos. Pyragėliai nepaprasti – paukštytės su margais sparneliais ir uodegytėm. „Kermašavi” saldainiai ilgi, iki 20 cm ilgumo, įvynioti į raudonų, žalių ar mėlyną popierių, su iškarpytais spurgeliais galuose, o per vidurį apvynioti auksine ar sidabrine juostele. Čia yra skaryčių, kojinių, diržų ir visko, ko tik širdis geidžia. Prie būdų spūstis, klegesys, triukšmas. Arčiau šventoriaus eilėmis išsirikiavę elgetos gieda giesmes, prašo išmaldos; čia pat lūpinėm armonikėlėm groja, dūdelėm dūduoja vaikai; besiderančios moterys ginčijasi. O jaunimas, vidury tako būriu sustojęs, dalinasi kermašavais saldainiais, juokauja. (…) Visiems reikia „kermašavų ” barankyčių. fas perka virtinėmis ir, užsikabinę ant rankos, nešiojasi, vaišinasi . (E. Dulaitienė- Glemžaitė, p. 232). <…>

Kermošiaus prekymetį taip pat pagyvindavo įvairios kultūrinės programos. Vienos jų būdavo paprasta mėgėjiška improvizacija, kitos – kone profesionalios. Tai išties buvę didturgiai. Jų metu miestelio aikštė negalėjusi sutalpinti visų pirkėjų ir pardavėjų. Vėliau atvykusiems prekeiviams tekdavo su vežimais stoti artimiausiose turgavietei gatvėse. Į kermošius atvykdavo labai daug jaunimo, juoba kad kermošiui vykdavo atlaidų dienomis. Jauni vyrai ypač mėgo kermošius, atvykdavo, nešini armonikomis (E.Straševičienė, Senasis Raguvos turgus, – Raguva, p. 629). Aikštėje buvo gaisrinė, panaši į šiuolaikinį garažą. Viską išgabenus, patalpa virsdavo miestelio sale. Per kermošius salėje organizuodavo loterijas. Aikštėje buvo ir stiebas vėliavai. Vėliavą keldavo šaulių ir skautų organizacijos. Netoliese kartais stovėdavo du cirko „Kongo” balaganai. Cirko palapinę per tris dienas ištempdavo vyrai, vaikai irgi maišydavosi, padėdavo, kad galėtų į vaidinimus pakliūti be bilieto. Cirke dirbo artistas, slapyvardžiu Šilų Petras [Petras Tarutis, kilęs iš Šilų bažnytkaimio. – G. K] (Inga Levickaitė, Janina Samulionytė, Iš pasakojimų apie Raguvos miestelį, – Raguva, p. 618). <…>

„Kermošiaus“ kultūrinė pramoginė programa, prasidėjusi miestelyje ar bažnytkaimyje, toliau tęsdavosi visose parapijos gyvenvietėse. Pirmiausia tai yra buvę paprasti, spontaniški žmonių linksmybės ir emocinės harmonijos suponuoti meninės saviraiškos dalykai.

 

Parengė vyresn. muziejininkė Vida Olechnovičienė

Parengta pagal:

GRAŽINA KADŽYTĖ, Kermošius ir pakermošis aukštaitiškame atlaidų modelyje, Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis, 2006, t. 28, p. 279–293.

Plačiau skaitykite: GRAŽINA KADŽYTĖ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas „KERMOŠIUS” IR „PAKERMOŠIS” AUKŠTAITIŠKAME ATLAIDŲ MODELYJE https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2006~1367162094316/J.04~2006~1367162094316.pdf