Artėja didžiausia pavasario šventė – šv. Velykos. Tarpukario šv. Velykas Aukštaitijos kaime novelėje „Virto ąžuolai“ labai gražiai aprašė rašytojas Juozas Baltušis (1909–1991).
„Troboj nutraukė nuo karties staltiesę, naujutėlę ir plačią lyg kūdrą, dar iš vakaro užmestą čia Kazytės. Uždengė stalą, pastatė ant krašto, ties krikštasuole, du molinius dubenėlius, padėjo prie kiekvieno po medinį šaukštą ir jau sujudo ruoštis kaip reikiant; atnešė iš stancijos [1] atšaldytą virtą kumpį [2], tik tik prariektu galu, rausvai baltu, aprasojusį iš gardumo; pastatė jį pačiam vidury, atidengė krosnį, irgi iš vakaro kūrentą, ir pradėjo traukti dubenis su ringėmis dešrų, karštų lyg ugnis, su sviestavarške [3], švilpikais, pyragėliais su mėsa ir pyragėliais be mėsos, su kopūstais, lašinėliais, o dar ir su karštu oru, tokiu gardžiu, kad atiduotum už jį bet kokį įdarą. Pastatė molinėlį tarkuotų krienų, stiprių kaip parakas, uždarytų raudonųjų burokėlių rasalu. O viską išdėliojęs, nuėjo Stanislovas į stanciją ir atnešė iš tenai pilną sietą velykinių kiaušinių, raudonų ir žalių, geltonų ir kanapėtų, mėlynų ir rudų, ir net juodų, tiktai peilio galu paskutinėtų, visokiais raštais išrašytų. Akys raibo nuo šitų kiaušinių, o jau kvepėjo, o mušė stalas! Ir kadugio dūmą, ir lauko čirškulį, ir sviesto patirpimą, svogūno ašarėlę, krapo grūdą, aitrų pelyną ir gailią rūtą, paskendusią didžiulėj degtinės ropinėj, galėjai sugauti nosimi“.
Po šv. Mišių visi stengdavosi sugrįžti į namus pirmieji, kad viskas sektųsi. J. Baltušis taip apibūdina Kazytės džiaugsmą: „Pirmieji, pirmieji sugrįžtam! Tai visus metus būsim pirmieji. Visur, visur, su Dievo pagalba, troboj ir pabarėj, piniguose ir ruošoj pirmieji“.
Aukštaitijoje šv. Velykos be alaus – ne šv. Velykos. „Stanislovas išėjo kamaron, o netrukus grįžo su moliniu ąsočiu, net per kraštus griūvančiu baltom alaus putom. Dabar jau niekas nieko nebekalbėjo, kuksėjo alų stiklinę po stiklinės. Ir saulė jau sužiuro pro langą, o Velykų stalas buvo dar pilnas ir pilnas“ [4].
Padengtus šv. Velykų stalus muziejaus sodybose pamatysite balandžio 18 dienos renginyje. Kviečiame atvykti į šventę!
Straipsnį parengė vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė-Vaškevičienė ir vyresnioji muziejininkė Janina Samulionytė
Nuotrauka: Rimgaudo Žaltausko. Muziejaus Kirdeikių sodybos šv. Velykų stalas
Daugiau apie Velykų renginį: https://lemu.lt/bundancios-pavasario-gamtos-ir-velyku-sventes-renginio-programa/
[1] Stancija – seklyčia
[2] Tarpukaryje kumpį ant stalo dažniausiai patiekdavo nesupjaustytą. Prie jo padėdavo peilį, kad kiekvienas atsipjautų
[3] Sviestavarškė – varškė sumaišyta su sviestu
[4] Juozas Baltušis. Raštai (5-as tomas), 1982 m., (p. 140–141)