Kelionė 2022 metais atvėrė duris į mažai žinomą Lietuvos regioną: rytinės Aukštaitijos Ignalinos rajoną, o tiksliau – Adutiškio ir Lazdinių kaimus. Atradau šį ramų žemės kampelį, apsuptą miškų ir ežerų, laukų ir upelių, stūksantį palei Baltarusijos sieną.
Ši vieta slepia nepaprastą lobį: tautą, kurios gyvenimas ir tradicijos yra įsišaknijusios labai senoje praeityje, kurią dažnai sukrėtė Istorija, ir kuri palaiko sutartinių dainavimo tradiciją.
Ten sutikau šias nuostabias moteris, 1969 m. sukūrusias „Lazdinių Adutiškio Etnografinį Ansamblį“. Be jokios abejonės, paskutinis Lietuvos istorinis ansamblis, vis dar gyvuojantis ir siekiantis savo pašaukimą perduoti ir atminti per dainą.
Šios senovinės melodijos perduodamos iš kartos į kartą, kaip upės vanduo, tekantis laiku. Šios moterys jų mokėsi iš mamų ir močiučių, dainuodamos grėbdamos šieną, ravėdamos daržus, siuvinėdamos, ausdamos ar besitvarkydamos. Žodžiai buvo perduodami iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį, išlaikant šią unikalią tradiciją per amžius.
Tai ne tik melodijos, jų gyslomis teka gyvenimo ritmas, jų balsai skamba kaip senovinis aidas, kviečiantis prisiminti ir pagerbti praeitį.
Šios dainos, savo balsais persipynusios tarsi senovinės šaknys, tapo jungtimi su jų protėviais. Šios moterys yra tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp tradicijų ir modernumo.
Jos man atvėrė ne tik savo namų duris, bet ir širdis. Jos sutiko mane kaip seną draugą, dalijosi savo gyvenimo istorijomis ir dainomis. Šiame paprastume slypi nepaprastas dalykas: šių moterų svetingumas, sumanumas ir atvirumas sukuria ypatingą ryšį, kurio niekada nepamiršiu.
Šis susitikimas buvo įkvėpimo šaltinis tokiam fotografui, koks esu, tarsi švelnus vėjelis privertė mane prisiliesti prie jų pasaulio ir šias akimirkas pavertė amžinybe.
Mano tikslas buvo ne tik užfiksuoti jų veidus ir dainas, bet ir prieiti prie jų gyvenimo būdo, jų dvasios. Per jų dainas pajutau jų gyvenimo ritmą, kasdienybės grožį ir paprastumą. Tai ne tik dainos, tai istorijos, apimančios šimtmečius.
Kiekviena nuotrauka nėra tik vaizdas. Tai taip pat istorija, emocija, kurią norėjau pabandyti pasidalinti su pasauliu.
Kai žiūriu į nuotraukas, jaučiu, kaip į širdį įsilieja šių moterų stiprybė ir išmintis. Jų veidai, išpuoselėti laiko ir patirties, spinduliuoja šilumą ir vidinę ramybę.
Šios moterys tapo kelrodėmis žvaigždėmis, kurios vedė mane Lietuvos istorijos labirintais. Jų dainos, kupinos nostalgijos, džiaugsmo ir išminties, man atskleidė senovės lietuvių kultūros grožį ir gelmę.
Jų istorijos padėjo man geriau suprasti, kas iš tikrųjų svarbu. Tai ne tik praeities paveldo išsaugojimas, bet ir gyvenimo džiaugsmo bei grožio šventimas.
Kaskart grįžęs į Adutiškį jaučiuosi lyg grįžtu namo.
Fotografijų parodos „Adutiškio moterys“ atidarymas – gegužės 1 d. 16:30 val. muziejaus miestelio Ugniagesių stoginėje. Paroda bus eksponuojama iki birželio 1 d.
Parodos autorius Gérard Ouldbabaali
