Kiekviena pavasario diena dovanoja stebuklus, tereikia juos laiku pastebėti ir pasidžiaugti. Vienas jų – žydinčios lazdos, kurios sako per Krikštus [1], pačiam dienos vidury, pražysta.
Šis augalas senolių buvo vadinams lazda, lazdynu, lazdų medžiu ar lazdų krūmu, nes iš jo šakų lazdas dirbo. Šiandien jis žinomas paprastojo lazdyno (Corylus avellana L.) vardu.
Pasak Norberto Vėliaus senoliai lazdyną, kaip ir ąžuolą, uosį ar šermukšnį laikė geru, naudingu ir šventu medžiu. Lietuvių liaudies dainose apdainuojamas lazdynas yra teisingas, doras, eibių nekrečiantis ir net paties kipšo nebijantis medis. Senoliai tikėjo, jog per audrą pasislėpus po lazdyno krūmu, čia nepasieks Perkūno kulkos, tokio medžio lazda būsianti patikima apsauga nuo nesėkmių kelionėje, o per Žolinę pašventinta ir už balkio užkišta jo lapuota šakelė saugos namus nuo laumių kerų ir Perkūno trenksmo. Magiškų galių turinčio lazdyno riešutai, kaip apeiginis valgis, buvo patiekiamas ant Šv. Kūčių stalo. Tikėta, jog pabuvoję ant šventinio stalo riešutai įgyja ypatingą galią – nuspėti ateitį, tad tapdavo vaikų ir jaunimo žaidimų ir burtų atributu.
Lazdyno riešutus, kaip simpatijos ar meilės ženklą, vaikinas dovanodavo patinkančiai merginai. Meilės įžiebimo reikaluose gelbėjo lazdyno žiedas. Tereikėjo nusižiūrėtam vaikinui lazdyno žirginį į švarko kišenę įbrukti, o patinkančiai merginai į užantį įmesti. Meilės liepsną merginos tikėjosi įžiebti patinkančiam vaikinui tris kartus per nugarą sušerdamos žaliuojančia lazdyno šakele.
Lazdynas žinomas nuo seno. Lotyniškas jo pavadinimas corylus yra minimas Virgilijaus raštuose ir kildinamas iš graikų kalbos žodžio koris ir reiškia šalmą (gvildas [2] panašus į šalmą).
Paprastasis lazdynas yra mūsų šalyje plačiai paplitęs lapuotis krūmas, rečiau medis. Krūmas gyvybingas būna iki 100 metų, augalo ataugos gyvuoja 10–40 metų.
Paprastasis lazdynas – savidulkis augalas, kuris vasarą sukrovęs žiedus juos skleidžia tik kitų metų kovo – balandžio mėnesiais. Augalas – vienanamis, vyriškus ir moteriškus žiedus suformuojantis ant to paties individo. Vyriški žiedai – tai gerai matomi, ant šakelių laisvai kadaruojantys, rusvai gelsvi žirginiai. Jiems pražydus iš jų pabyra geltonos žiedadulkės, kurias pačiupęs gūsingas vėjas nuskraidina daugybę kilometrų. Smulkius, į lapų pumpurus panašius ir ne iš karto pastebimus moteriškus žiedus lazdynas suformuoja šakelių viršūnėse. Pavasarį, žirginių žydėjimo metu, atidžiai apžiūrėję lazdyno šakelę, ant jų išvystume stiligomis purpurinėmis ševeliūromis (tai žiedo piestelės purka) pasipuošusius pumpurus. Tai ir yra lazdyno moteriški žiedai, kurie rudeniop išaugins sunkias riešutų kekes.
Lazdynas riešutus subrandina – rugsėjo – spalio mėnesiais. Seniau gardėsių pasirinkimas nebuvo gausus. Riešutai buvo vienas iš ypatingų skanėstų, o riešutavimas – vaikams ir jaunimui – privalomas rudens darbas. Riešutauti – ne susirietus bulves kasti, o kur jaunimas –ten gyvybė, tad riešutynai skambėdavo nuo riešutautojų juoko ir klegesio. Riešutus skinti smagiausia poromis, tad gana dažnai vienoje poroje riešutauti stodavo vienas kitam simpatiją jaučiantys jaunuoliai: jis – šakas lenkia, ji – vikriai riešutus raško. Riešutus rinko į drobines ar linines terbas [3], krepšelius. Muziejaus fonduose saugoma Varėnos rajone aptikta riešutams skinti ir džiovinti skirta žilvičio vytelių pintinėlė – kiaušinis [4]. Tokią pintinėlę priskynus pilną, kad riešutai neišbyrėtų, jos viršų užpindavo vytelėmis ir pakabindavo aukštai palėpėje iki Šv. Kalėdų džiūti. Būdavo, kad riešutus į žemę užkasdavo. Saugojo, kad vaikai nerastų ir nesuvalgytų.
Riešutų branduoliai yra ne tik skanumynas, bet vertingas maisto produktas. Juose gausu augalinių riebalų, sočiųjų riebalinių rūgščių, baltymų, cukraus, vitaminų, geležies druskų, taip B1, B2, C, E, PP vitaminų, karotino. Iš jų gaminamas riešutų sviestas, spaudžiamas aliejus, iš išspaudų gaminama chalva. Aliejai vartojami konditerijoje, parfumerijoje, gaminant muilą, dažus, lakus. Liaudies medicinoje lazdyno lapai, žievė, riešutų gvildai naudojami šlapimo išsiskyrimui skatinti, kepenų, kraujagyslių ir plaučių ligoms gydyti, nusilpusiam organizmui stiprinti. Lazdyno žievė naudojama odos rauginimui ir jos dažymui geltona spalva. Žievės ir gvildų nuoviras plaukams suteikia tamsiai pilką spalvą. Lanksti mediena naudojama lenktoms baldų detalėms gaminti, lankams lenkti. Riešutai yra svarbus maisto šaltinis ir miško paukščiams: kėkštams, bukučiams, riešutinėms. Riešutų atsargas žiemai kaupia ir jais minta voverės, pelėnai ir pelės.
Jei ilgai nedelsite ir paskubėsite – dar suspėsite pasidžaiugti pavasario stebuklu – purpuriniu lazdyno žiedu
Saulėto pavasario!
Nuoširdžiai,
Vyresnioji muziejininkė
Rasa Žumbakienė
[1] Ketvirtasis gavėnios trečiadienis, pusgavėnis.
[2] Gilės ar riešuto lukštas.
[3] Maišelis, krepšys.
[4] Forma panaši į kiaušinį.