Bendras objekto aprašymas, istorinė ir meninė vertė
Tradiciniai lietuvių liaudies baldai – viena iš taikomosios dailės šakų. Jie glaudžiai siejosi su žmogaus aplinka, jo gyvenimo būdu. Baldų puošyboje išryškėjo liaudies meistrų kūrybos savitumas. Dažna šeimyna neapsieidavo be indaujos, kuri savo puošnumu nenusileisdavo kitiems baldams. Indaujos buvo puošiamos tapytais motyvais, ornamentais. Labiausiai akcentuotos durys arba visa priekinė šio baldo dalis. Lietuvoje daugiausia paplitusi puošyba augaliniais, paukščių ir geometriniais motyvais.
Šios puošnios indaujos kelionė į Lietuvos etnografijos muziejų prasidėjo 1969 m. spalio 22 d., kai ji buvo įgyta iš Onos Dailydytės. Baldo kilmė siekia Šiaulių rajoną, Meškuičių apylinkėse esantį Daugėliškių kaimą, kur spinta ilgus metus tarnavo jos tėvų namuose.
Ši spinta indams, kaip ir dauguma XIX a. Lietuvių liaudies baldų, pagaminta iš pušies medienos, sujungta kregždinėmis jungtimis. Vienų durų, filinginės konstrukcijos durys, jos originaliai turėtų būti užrakinamos raktu, kadangi duryse likusi spyna, bet dabar spintos duris uždarytąs prilaiko tik medinis laikiklis. Sprendžiant iš to, jog laikiklis nėra nudažytas, galima teigti, jog jis yra primontuotas vėliau. Spintą puošia viršuje ir apačioje esantys dekoratyvūs profiliuoti apvadai – karnizai. Originalios kojos nėra išlikusios, todėl restauruojant bus pagamintos ir pritvirtintos minimalistinės, baldo stiliaus nekeičiančios, kojos.
Spintos vaizdinė pusė (priekis ir šonai) tapyta aliejiniais dažais. Pagrindui, kaip to meto baldams įprasta, naudota neryški, žemiška, raudonai ruda, raudonų plytų spalva (deginta umbra – deginta siena). Puošnumo suteikia ranka tapyti augaliniai motyvai, kurie išdėstyti vertikalia simetrija. Centre matomas tulpės motyvas, labai dažnas, lietuviškų baldų tapyboje pastebimas jau XVII a., o Europos liaudies mene jis pasirodė apie XVI a. vidurį. Pražydę tulpės žiedai vaizduojami tik spintos centro vertikalėje, o šonuose vaizduojami dar neprasiskleidę žiedai. Panašu, jog tapyta greitai, nesistengiant išgauti tikslios simetrijos, potėpiai laisvi. Tapyti ornamentams naudotos dvi spalvos: šalta tamsiai žalia ir balta.
Ant viršuje esančio karnizo nutapytas gyvatėlės formos ornamentas (vingelis), o jo linkiuose sudėti taškai. Abejonių šios vietos autentiškumu kelia tai, jog tapyta tik toje vietoje panaudota juoda spalva, ja taip pat trumpais brūkšniais išteptas kairysis spintos šonas, lyg taip būtų nuvalyti dažų likučiai nuo teptuko, todėl galima manyti, kad šia spalva tapyti ornamentai nėra originalūs. Taip pat šis raštas vizualiai nelabai dera su profiliuota šios detalės drožyba, daugumoje panašių šio laikmečio baldų karnizai ir apatiniai apvadai nebuvo tapomi tokiais ryškiais ornamentais, dažniausiai ryškumo šioms detalėms suteikdavo tik drožybos profiliams lygiagrečiomis linijomis, kurios vizualiai suteikia gilumo.
Spintos durų apačioje balta spalva ištapyta data „1873”. Datos, inicialai ar kitokie įrašai taip pat dažnai matomi spintų ir skrynių tapyboje, jungiami į bendrą ornamentų visumą ir derinami su kitais motyvais, tiek forma tiek spalva. Datos ir inicialai siejosi su baldo pagaminimo ar dažymo data, bei savininko vardu, pavarde.
Objekto būklė prieš konservavimą ir restauravimą
Prieš restauravimą šios indaujos būklė buvo kritinė. Visą jos paviršių dengė storas dulkių, dūmų apnašų bei riebalinių dėmių sluoksnis, vietomis pastebėtas pelėsis, o plyšiuose buvo susikaupęs purvas. Nors unikalūs augaliniai piešiniai išliko, aplinkinė dažų danga buvo nusitrynusi, o metaliniai vyriai ir spyna – stipriai surūdiję. Konstrukcija buvo iširusi: atsiskyrusios galinės bei šoninės lentos suformavo didelius tarpus, trūko viršutinių ir apatinių lentynų dalių, viršutiniai karnizai buvo atšokę, o originalios kojelės bei apatiniai apvadai – visiškai prarasti.
Atlikti konservavimo ir restauravimo darbai
Konservavimo procesas prasidėjo nuo kruopštaus valymo: pirminiai sausi nešvarumai nusiurbti, o visi spintos paviršiai dezinfekuoti. Įsisenėjęs purvas iš plyšių bei jungčių išvalytas mechaniškai, o mediena bei tapyti plotai nuvalyti švelniais muilo ir specialių tirpiklių mišiniais, pašalinant riebalines dėmes bei suodžius. Kruopščiai nuvalius rūdis, metalinės detalės konservuotos. Konservavimo darbams buvo nuimta spyną dengianti plokštelė, kuri vėliau grąžinta į vietą, pakeitus sutrupėjusias vinutes naujomis.
Restauravimo metu didžiausias dėmesys skirtas konstrukcijos stabilizavimui ir prarastų dalių atstatymui iš naujos pušies medienos. Išpjautos ir sujungtos trūkstamos lentynos, o atsilaisvinusi galinė sienelė suveržta spaustuvais ir sutvirtinta rankomis išdrožtais mediniais kaiščiais bei klijais. Siekiant užfiksuoti spintos šonus ir dugną, pagamintas bei pritvirtintas stačiakampis pagrindo rėmas. Prie jo kampuose mediniais kaiščiais ir klijais pritvirtintos naujos kvadratinės kojelės. Pagal viršutinius pavyzdžius rankomis išdrožti ir kaiščiais įtvirtinti nauji apatiniai karnizai.
Galutiniame etape atliktas estetinis baldo vaizdo vientisumo atkūrimas. Visos naujai pagamintos detalės ir vietos, kuriose buvo nusitrynusi sena dažų danga, pirmiausia gruntuotos gyvūninių klijų tirpalu, o vėliau subtiliai tonuotos akvareliniais dažais, pritaikant prie autentiško kolorito. Pabaigoje visas indaujos paviršius du kartus padengtas apsauginiu vaško sluoksniu ir kruopščiai nupoliruotas medvilniniu audiniu.
Konservavimo ir restauravimo darbai išgelbėjo šį unikalų baldą nuo sunykimo ir sugrąžino jo pradinį vaizdą. Naudojant saugius metodus pavyko sutvirtinti spintos konstrukciją, atkurti trūkstamas dalis ir išvalyti paviršių nepažeidžiant autentiškų spalvų. Džiugu, kad didžiojoje dalyje baldo buvo išlikusi originali puošyba, todėl buvo nesunku atkurti netektis. Ši pilnai atgijusi muziejinė vertybė yra puikus etnografinių baldų puošybos pavyzdys, kurią dabar kiekvienas gali išvysti Lietuvos etnografijos muziejuje.
Parengė restauratorė Raimonda Laurinavičienė
