RESTAURAVIMAS PRIEŠ IR PO: LYGINTUVAS SU „KARŠTA ŠIRDIMI“

Lygintuvų istorija prasidėjo dar gilioje senovėje, kai žmonės drabužius lygindavo naudodami įkaitintus akmenis ar smėlį. Vėliau, maždaug XV–XVII a., atsirado pirmieji metaliniai, vientisi lygintuvai – sunkūs geležies gabalai, kaitinami tiesiai ant ugnies. Tačiau jie greitai atvėsdavo ir buvo labai nepatogūs naudoti. XVIII a. lygintuvai tapo tobulesni, įgavo mums jau pažįstamą formą – su smailu priekiu ir medine rankena. Tačiau vis tiek lyginimui vienu metu reikėjo turėti kelis – vieną kaitinti, kitu dirbti. XIX a. atsirado pažangesnis sprendimas – lygintuvai su įkaitinama vidine metaline šerdimi. Toks konstrukcinis sprendimas leido šilumą generuoti atskirai nuo paties korpuso, todėl lyginimas buvo švaresnis ir patogesnis. Tuo metu labai populiarūs buvo ir angliniai lygintuvai, kurių viduje rusenančios žarijos šildydavo korpusą. Tačiau jie buvo ne tokie švarūs, o per kaminėlį rūkdavo dūmai. Apie 1900 m. pasirodę dujiniai, žibaliniai ir benzininiai modeliai galiausiai užleido vietą elektriniams lygintuvams, kurie dėl savo patogumo ir pastovios temperatūros visiškai pakeitė ankstesnes technologijas.

Lietuvos etnografijos muziejuje saugoma šimtai įvairiausių tipų ir formų lygintuvų. Vieną iš jų, XIX a. pabaigos lygintuvą su išimama metaline šerdimi, galima išvysti muziejaus miestelyje įrengtoje Gelažų krautuvės ekspozicijoje. Šiandien esame įpratę prie lengvų elektrinių, pilnų įvairiausių funkcijų lyginimo prietaisų, o šis masyvus, archajiškas lygintuvas nukelia mus į laikus, kai lyginimas reikalavo ne tik fizinės jėgos, bet ir išmanumo. Skirtingai nei tuo metu paplitę angliniai lygintuvai su kaminėliais, šis lygintuvas neskleisdavo dūmų ir nepaberdavo pelenų ant švarių, lyginamų drabužių. Su juo galima buvo dirbti efektyviai ir greitai. Kol viena šerdis „dirbo“ lygintuvo viduje, kita galėjo kaisti krosnyje. Atvėsusią šerdį, lyginanti moteris (taip, tuo metu tai būdavo moterų darbas) tiesiog pakeisdavo nauja, karšta ir lyginimo procesas vykdavo praktiškai nesustojant. Nors konkretaus Gelažų krautuvės lentynoje eksponuojamo lygintuvo gamintojo nustatyti nepavyko, tačiau tokio tipo lygintuvai (vadinami „dėžiniais“ arba vok. Kasteneisen) buvo masiškai gaminami ir naudojami visoje Europoje, ypač Vokietijos bei Lenkijos manufaktūrose. Na o iš ten dažnai pasiekdavo ir Lietuvos krautuvių lentynas.

Iki patenkant į muziejų jis daug metų buvo veikiamas drėgmės ir temperatūros svyravimų. Kažkada, greičiausiai tik patekęs į muziejų, lygintuvas buvo konservuotas – padengtas neaiškios kilmės rūdžių surišėju ir ilgus metus buvo eksponuojamas toks koks yra. Eksponatas jau buvo praradęs savo ekspozicinę išvaizdą, nyko ir jį buvo būtina konservuoti. Į muziejaus restauravimo dirbtuves lygintuvas atkeliavo gerokai paveiktas aplinkinių veiksnių, keliose vietose skilusia rankena.

Buvo nuspręsta restauruoti medinę ir metalinę lygintuvo dalis. Pašalinti neaiškios kilmės konservavimo medžiagas, korozijos produktus, sutvarkyti medinę rankeną. Cheminėmis priemonėmis buvo pašalinta konservavimo medžiaga. Korozijos produktai minkštinami mineraline alyva ir šalinami mechaniškai. Atlikus šiuos procesus, metalo paviršius nuriebintas, padengtas tanino tirpalu ir vašku, kuris apsaugos metalo paviršių nuo aplinkos poveikio. Keliose vietose skilusi ir sutrūkusi medinė lygintuvo rankena buvo demontuota. Pašalintos namudinio restauravimo metu užvyniotos vielos. Mediena nuvalyta, visos pažeistos vietos kruopščiai sulopytos, retušuota danga. Paviršius padengtas apsauginiu vašku. Rankenai pritvirtinti prie korpuso, parinkti nauji, laikmetį atitinkantys medvaržčiai.

Apsilankę Lietuvos etnografijos muziejuje, užsukite į miestelio Gelažų krautuvę ir apžiūrėkite šią atgimusią XIX a. pab. muziejinę vertybę – senosios inžinerijos ir kruopštaus restauratorės darbo junginį, liudijantį, kaip buities daiktai gali atgauti savo istoriją ir prasmę.

 

Parengė restauratorė Julija Špakovaitė