Tradicinis lietuviškas rankšluostis – vienas iš svarbiausių lietuvių kaimo tekstilės dirbinių. Rankšluostis buvo daugiau negu audinys.
Jis buvo naudojamas ne tik kasdienėje buityje, bet ir atliko svarbų socialinį, simbolinį, apeiginį vaidmenis. Rankšluostis lydėjo žmogų svarbiausiais gyvenimo momentais – nuo gimimo ir krikštynų iki vestuvių ir laidotuvių.
Ypatingą reikšmę rankšluostis įgydavo per vestuves. Rankšluostis buvo svarbi dovana, kurią jaunoji ruošdavo savo kraičiui, o gražiausi ir puošniausi rankšluosčiai buvo skiriami vestuvių dalyviams. Dovanojamas rankšluostis reiškė pagarbą, dėkingumą ir gerų santykių palaikymą.
Lietuvių tradicinėje kultūroje tekstilės dovanojimas buvo glaudžiai susijęs su pagarba. Gerai išaustas ir gražiai papuoštas rankšluostis liudijo audėjos meistriškumą ir šeimos gerovę.
Rankšluosčiai buvo dovanojami ne tik per vestuves. Juos dovanojo krikštynų, įvairių šeimos švenčių, išlydėjimo į kariuomenę ar kitomis svarbiomis progomis.
Rankšluostis buvo naudojamas ir laidotuvių papročiuose. Juo galėjo būti aprišamas kryžius, karstas, kryžiaus kelias ar kiti apeiginiai objektai. Kai kuriose Lietuvos vietovėse rankšluosčiai buvo dovanojami laidotuvių dalyviams arba paliekami prie kapo.
Gana dažni buvo rankšluosčiai su monogramomis, inicialais, datomis ar įrašais. Tokie dirbiniai išsaugojo ne tik audėjos meninį sumanymą, bet ir konkrečios šeimos istorijos fragmentą.
Šiandien Lietuvos etnografijos muziejuje saugoma daugiau nei 500 rankšluosčių iš įvairių regionų.
Šis rankšluostis yra iš Aukštaitijos, Kairėnų kaimo. Rankšluostį išaudė Ona Jankauskienė XIX a. pabaigoje.
Dekoratyvus, austas iš plonų siūlų servetiniu audimu. Taip išgaunami faktūriniai langeliai. Galai užausti raudonais „žičkiniais“ siūlais (pateikėja vadina šiuos raudonus užaudus „gurėnais“). Rankšluosčio galai puošti vąšeliu nertais reto ažūro nėriniais.
Iki patenkant į muziejų, abiejų rankšluosčio galų nėriniai buvo labai pažeisti. Vąšeliu nertas nėrinys buvo stipriai išplyšęs, siūlai padilę. Restauravimas buvo sudėtingas. Atkurti nėrinį išlaikant autentišką vaizdą teko naudoti mezgimą vąšeliu, adata atkurti struktūrą. Kruopščiai parinkus siūlus žingsnis po žingsnio nėrinys buvo sujungtas į vientisą raštą.
Lietuvos etnografijos muziejaus ekspozicijose rasite rankšluosčių pavyzdžių. Jie liudija mūsų istoriją, papročius bei mūsų moterų darbštumą, amato meistrystę ir kūrybiškumą.
Šis rankšluostis restauracijos proceso dėka vėl atgimė ir gali džiuginti mus primindamas mūsų tautos istoriją.
Parengė restauratorė Gražina Babkauskienė
