Ar kada susimąstėte, kiek istorijų galėtų papasakoti paprasta kėdė? Šiandien norime pasidalinti ypatinga naujiena iš Lietuvos etnografijos muziejaus restauravimo dirbtuvių. Mūsų restauratoriaus rankose atgimė tikra dizaino legenda – originali „Thonet“ firmos kėdė, kuri prieš šimtmetį fiksavo svarbiausias Vabalninko miestelio gyventojų akimirkas.
ISTORIJA
Norint suprasti šio eksponato vertę, reikia nusikelti į XIX a. vidurį. Vienoje, Austrijos sostinėje gyvenęs ir dirbęs Michael Thonet nebuvo tiesiog stalius – jis buvo vizionierius ir išradėjas. Iki jo, baldai buvo sunkūs, masyvūs ir brangūs. M. Thonet viską pakeitė, sukurdamas tai, kas šiandien laikoma modernaus dizaino pamatu. Jo sėkmės paslaptis – medienos lenkimas garais. M. Thonet užpatentavo technologiją, kurios metu buko medienos ruošiniai būdavo kaitinami garuose, kol tapdavo lankstūs. Įstatyti į specialias formas ir išdžiovinti, jie išlaikydavo grakščias, lenktas linijas be jokių sudėtingų jungčių. Tai leido gaminti lengvus, tvirtus ir estetiškus baldus, kurie pirmą kartą istorijoje tapo prieinami ne tik aristokratams, bet ir plačiajai visuomenei.
Ši konkreti, Lietuvos etnografijos muziejaus fonduose saugoma kėdė turi savo unikalią istoriją. Ji priklausė universaliam amatininkui Juozui Daubarui (1895–1982), kuris savo fotoateljė studijoje Vabalninke fiksavo vietos žmonių veidus. Galime tik įsivaizduoti, kiek vestuvininkų, krikšto tėvų ar jaunų kareivių sėdėjo ant šio juodo buko ir gelsvo ratano derinio, žiūrėdami į senovinį fotoaparatą.
AUTENTIŠKUMAS
Kad tai autentiška „Thonet“ firmos kėdė, patvirtina ir restauravimo metu rasta ant pasėdo rėmo išlikusi originali popierinė „Thonet“ fabriko etiketė ir spaudas. Vartant to meto katalogų puslapius nustatyta, kad ši kėdė pagaminta apie 1910 metus – laikotarpiu, kai „Thonet“ dizainas dominavo visoje Europoje.
BŪKLĖ
Į Lietuvos etnografijos muziejaus restauravimo dirbtuves atkeliavusi kėdė buvo labai blogos būklės. Per ilgus dešimtmečius ji nukentėjo ne tik nuo intensyvaus naudojimo ir netinkamų laikymo sąlygų, bet didžiausia žala jai buvo padaryta nuo nuolatinių ir netinkamų bandymų ją remontuoti. Tokių remontų metu originalus ir grakštus ratano pynimas buvo negailestingai pakeistas prikaltu preskartoniu. Lūžusi koja buvo „gydoma“ grubiai prisukta metaline plokštele, kuri dar labiau sužalojo autentišką medieną. Kėdės konstrukcija suvaržyta netinkamais varžtais ir prikalinėta vinių.
RESTAURAVIMAS
Siekdami sugrąžinti baldui pirminį pavidalą, muziejaus restauratorius atliko tikrą juvelyrišką darbą. Grąžinti kėdei priminį vaizdą reikėjo kantrybės ir žinių. Pirmiausiai buvo pašalintos visos neoriginalios detalės – metalinės plokštelės, vinys, medvarščiai ir preskartonis. Naudojant vandens garus, skilusios medienos dalys buvo suminkštintos ir vėl suformuotos. Atskiros dalys vėl buvo suklijuotos. Lūžusi koja sutvirtinta taip, kad neliktų jokių invazinių žymių. Bene sudėtingiausias etapas – sėdimosios dalies atkūrimas. Buvo paruoštas natūralaus ratano tinklas, jį drėkinant, įtempiant ir sutvirtinant specialiais mediniais kaištukais. Kėdės paviršius padengtas šelako politūra, kuri suteikė jai gilų, istorinį spindesį. Darbai buvo atliekami taip, kaip tai darė Vienos meistrai daugiau nei prieš 100 metų.
ATLIKTO DARBO REZULTATAI
Šiandien ši „Thonet“ kėdė nebėra tik sulūžęs senas baldas. Atlikus profesionalų restauravimą, ji tapo pilnaverte Lietuvos etnografijos muziejaus vertybe, kuri eksponuojama atkurtoje universalaus amatininko dirbtuvių ekspozicijoje. Tai puikus pavyzdys, kaip muziejaus restauravimo dirbtuvėse atkuriamos ir išsaugomos muziejinės vertybės ateities kartoms.
Parengė II k. k. restauratorius Tadas Baukus
