Lietuvos etnografijos muziejaus rinkiniuose ilgus metus „slėpėsi“ unikalus XX a. pirmos pusės technikos paveldo objektas – mechaninis 60 minučių laikmatis-chronometras su signaliniu skambučiu. Ši muziejinė vertybė nėra tik paprastas laiko matavimo prietaisas, tai tuo pačiu ir istorijos liudininkas, liudijantis apie klestėjusį pramoninį kopijavimą bei tarpukario Vilniaus (tuo metu Lenkijai priklaususio Wilno) ekonominius ryšius su Sovietų Sąjunga.
Žvelgiant į prietaiso ciferblatą, matome technologinę prieštarą. Nors apačioje puikuojasi užrašas „MADE IN USSR“, kairėje pusėje esantys funkciniai užrašai „Geht“ (veikia) ir „Geht nicht“ (neveikia) aiškiai nurodo vokiškas šio mechanizmo šaknis.
XX a. pradžioje tokio tipo sieninius laikmačius ištobulino Vokietijos precizinės mechanikos gigantai, tokie kaip „Original Hanau“ (Hanovia) bei „Junghans“. Šios kompanijos specializavosi medicininės įrangos gamyboje, o šie laikmačiai buvo neatsiejama jų įrangos dalis, skirta tiksliai dozuoti procedūrų laiką. Sovietų Sąjungos industrializacijos laikotarpiu, ypač ketvirtajame dešimtmetyje, vyravo masinė sėkmingų Vakarų technologijų kopijavimo praktika. Ši muziejinė vertybė yra tiesioginis vokiško „Original Hanau“ modelio analogas. Sovietinė pramonė perėmė ne tik mechanizmo konstrukciją, bet ir vizualinį išpildymą, palikdama originalius vokiškus užrašus ant svirtelių, nes tai palengvindavo, pigesnio nei originalas, mechanizmo eksportą į Europos šalis.
Mechanizmo veikimo principas
Šis prietaisas veikia remdamasis klasikine mechanine spyruokline sistema, kuri savo veikimo principu primena stalinį žadintuvą, tačiau yra pritaikyta atbulinei laiko atskaitai. Mechanizmas neturi išorinio prisukimo rakto – jį atstoja pagrindinė centrinė rodyklė. Sukant rodyklę pagal laikrodžio rodyklę iki norimos minutės žymos, viduje esanti plieninė plokščioji spiralinė spyruoklė yra įtempiama. Kuo didesnis laiko tarpas nustatomas, tuo stipriau suspaudžiama spyruoklė, sukaupianti mechaninę energiją.
Kad spyruoklė neišsivyniotų akimirksniu, jos jėgą valdo ankerinis mechanizmas (svyruoklė su dantračiais). Būtent jis sukuria visiems gerai atpažįstamą ritmingą „tiksėjimą“. Kairėje korpuso pusėje esanti svirtelė tiesiogiai blokuoja arba atlaisvina ankerio svyravimą. Nustačius ties „Geht nicht“ (neveikia), mechanizmas sustabdomas mechaniškai užfiksuojant vieną iš dantračių, o perjungus į „Geht“ (veikia) – spyruoklės jėga vėl pradeda sukti mechanizmą.
Laikmačio mechanizmas sujungtas su specialiu ekscentriku. Kai rodyklė pasiekia „0“ padėtį, atsilaisvina papildoma maža spyruoklė, kuri aktyvuoja metalinį plaktuką. Šis suduoda į apatinėje dalyje esantį masyvų metalinį kupolą (skambutį), pranešdamas apie laiko pabaigą.
Kelionė į tarpukario Vilnių
Viena iš muziejinių mįslių – kaip šis sovietinės gamybos prietaisas pateko į tuometinės Lenkijos administruojamą Vilnių, tarp šalių vyraujant politinei įtampai?
Nors politiniai santykiai tarp Lenkijos ir SSRS buvo įtempti, prekybiniai ryšiai technikos srityje išliko. Tarpukario Vilniuje veikė daugybė specializuotų parduotuvių (pvz., Didžiojoje ar Vokiečių gatvėse), kurios prekiavo importine laboratorine ir medicinine įranga. Tikėtina, kad šis pigesnis sovietinis vokiško analogo variantas buvo pasirinktas dėl ekonominio naudingumo, vykdant viešuosius Vilniaus miesto savivaldybės pirkimus medicinos įstaigoms aprūpinti.
Anspaudas nugarėlėje
Svarbiausia informacija apie eksponato autentiškumą ir jo naudojimo vietą užfiksuota kitoje korpuso pusėje esančiame išblukusiame rašaliniame anspaude. Konservavimo metu atrastą anspaudą pavyko iššifruoti ir susisteminti tokius duomenis:
Pažodžiui tai galima būtų išversti, kaip „Vilniaus miesto darbuotojų gydymo pagalbos fondas Liejyklos g. 7-2 “.
Pastatas Liejyklos g. 7 (ul. Ludwisarska 7) yra išlikęs iki šių dienų. Tai masyvus, klasicizmo bruožų turintis pastatas. Tarpukariu tai buvo „gydytojų ir ligonių“ gatvė, nes visai šalia (Liejyklos g. 1) veikė ir Vilniaus universiteto klinikos bei kitos medicinos įstaigos. Tarpukariu šis pastatas buvo vienas svarbiausių medicininės pagalbos centrų Vilniuje. Čia veikė „Vilniaus socialinio draudimo įstaiga“ (Wileńska Ubezpieczalnia Społeczna) ir su ja susijusi Vilniaus savivaldybės (Magistrat) darbuotojų „Ligonių kasa“ (Kasa Chorych).
„Vilniaus miesto darbuotojų gydymo pagalbos fondas“ (Fundusz Pomocy Leczniczej Pracowników Miejskich w Wilnie) apmokėdavo darbuotojų ir jų šeimų narių vizitus pas gydytojus, vaistus, gydymą ligoninėse ir reabilitaciją. Jis veikė lygiagrečiai su bendrąja „Ligonių kasa“ (Kasa Chorych), tačiau buvo skirtas specifinei profesinei grupei – miesto tarnautojams.
Nors dabar neįmanoma pasakyti kas buvo įsikūręs, anspaude pažymėtame kabinete Nr.2, tačiau matavimo prietaisas galėjo atlikti įvairias funkcijas matuojant tikslų laiką fizioterapinėse, elektros ar šviesos terapijos procedūrose, reakcijų trukmės fiksavimas laboratoriniuose tyrimuose ar kontroliuojant rentgeno apšvitos trukmę.
Įstaigos veikla nutrūko 1939 m. rudenį, kai po SSRS invazijos Vilnius buvo perduotas Lietuvai. Prasidėjus reorganizacijai, lenkiškos savišalpos kasos buvo palaipsniui likviduojamos arba integruojamos į Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą.
Kelias į muziejaus ekspoziciją
Po dešimtmečių, praleistų Lietuvos etnografijos muziejaus saugyklose, ši muziejinė vertybė pateko į muziejaus restauravimo dirbtuves. Laikmatis buvo praradęs savo ekspozicinę išvaizdą, mechanizmas buvo užstrigęs ir nebefunkcionavo.
Dirbtuvėse laikmatis buvo išardytas, atliktas kruopštus mechanizmo valymas, pašalinti korozijos produktai ir per laiką susikaupusios apnašos, sukietėję tepalai, konservuotas autentiškas medinis korpusas. Siekta išsaugoti visus istorinius sluoksnius: vokiškus užrašus, sovietinį kilmės ženklą bei unikalų Vilniaus įstaigos antspaudą. Konservavus mechanizmą prietaisas vėl gali atlikti savo pradinę funkciją, o mechaninis skambutis skambėti.
Šiuo metu šis unikalus laikmatis, sujungiantis vokišką inžineriją, sovietinį kopijavimą ir tarpukario Vilniaus miesto įstaigą yra nuolatinės ekspozicijos dalis, kurią gali pamatyti kiekvienas apsilankęs Lietuvos etnografijos muziejuje.
Parengė restauratorius Martynas Kosas
