Rugsėjo 5 d. 13 val., Muziejaus Aukštaitijos Daujėnų sodyboje
Rugsėjis – kalendorinė vasaros pabaiga. Atsisveikindami su vasara, pagerbkim liną – nepakeičiamą apsaugą nuo kaitros!
Kviečiame pasidabinti bent viena linine detale, o gal ir pilnai juo apsirėdyti – tikėkimės rudeniška žvarba šiemet nesuskubs ir kartu pasidžiaugsime bendrai sukurta lininių drabužių kolekcija.
O gal saugote kokią ypač Jums brangią lininę šeimos relikviją – atsivežkite! Pasididžiuodami visiems susirinkusiems parodysite, o renginio pabaigoje Jūsų lauks siurprizas – važiuodami arklio traukiamu vežimu aplankysime ypatingas lino kelio stoteles.*
Plačiau prisiminsime vieną iš daugelio lino paruošimo darbų – linarūtę, dažnai vykdavusią ir ankstyvą rugsėjį. Išsiaiškinsime, kokiam barui reikia baravedės ir kas ta linė, kodėl rausim, o ne pjausim ir daugybę kitų įdomybių. Išbandysime karšimą ir šukavimą, mynimą ir lyginimą, sutartinių dainavimą ir kai ko ragavimą, o jau linelius „kulti“ net armonikierius padės!
*Planuojančius dalyvauti ir atsinešti lininę šeimos relikviją, kviečiame iš anksto užsiregistruoti kelionei arklio traukiamu vežimu po lino kelio stoteles. Registracija telefonu +370 618 02516 vyksta nuo rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 4 d. 13 val.
Priklausomai nuo oro sąlygų renginio programa gali nežymiai keistis.
PRISIMENANT LINARŪTĘ
Rugsėjis – kalendorinė vasaros pabaiga. Atsidėkodami linui, gelbėjusiam kaitroje, prisiminkime vieną iš ilgo jo paruošimo darbų – linarūtę, dažnai vykdavusią ir šį mėnesį.
Linus Kupiškio apylinkėje sėdavo „ilgūnėlius“, rečiau „šilkūnėlius“. Valakininkas vidutiniškai įsėdavo iki devynių pūdų sėmenų, t.y. tris centnerius. Sėklai parinkdavo pačius geriausius sėmenis. Kai linų galveles nušukuodavo, išdžiovindavo, tai pačias didžiausias atskirdavo sėklai ir, supylę į maišus, padėdavo nekultas klėtyje ant užlų arba kitoje sausoje vietoje, kur jos išbūdavo iki pavasario. Labai svarbu pavasarį linų sėklas iškulti laiku, kad sėmenys nesuplėktų, nesugestų. Buvo toks prietaras, kad linų sėmenis sėklai reikia kulti tada, kai upės ledus laužo. Jei linų sėmenis kuli pašalą leidžiant, iš tokios sėklos linų negausi: jie neauga, kreiliojasi žeme. Jei linų sėmenis sėklai kuli paukščiams parskrendant, iš tokios sėklos linų neturėsi: jie nedygsta, o išdygę teiniojasi žeme.
Kai linų galvelės nužydėjusios pagelsta, o stiebelis, tarp rankų pirštų laužomas, atskiria spalį, tada jau laikas linus rauti. Raudavo dažniausiai trys moterys. Valakininkas prisisamdydavo darbininkių, tada vieno ūkininko linus penkios rovėjos nuraudavo per dieną.
Visos rovėjos, sustojusios į eilę, pasiskirdavo sau barą. Linų rovimo baras būna pusantro metro ir platesnis. Ta rovėja, kuri eina lauko viduriu, yra vadinama „barovada“. Pagal jos linijos tiesumą rikiuojasi kitos rovėjos. Baras turi eiti tiesiai kaip styga. Jeigu baras būna netiesus, tai moterys baro vadę šidina: „Borų iškreivojai“, o kitos dar prideda: „Iškreivojai borų, tai šėmat neištekėsi.“
Linus rauna eidamos savo baru iš kairės pusės į dešinę. Rauna dešine ranka, o kairiąja prilaiko ir ant jos guldo linus, kol sudaro jų saują. Linuose pasitaikiusią piktžolę – kraujažolę, varpį, rūgštį – raunant palieka dirvoje, o jei išrauna, tai, apžiūrėjusios linų saują, piktžoles išmeta ir tada saują padeda ant dirvos. Trys saujos sudaro linų pėdą, o 60 pėdų yra kapa. Gera prityrusi linų rovėja į dieną nurauna dvi kapas linų. Nurovusi tris linų saujas, rovėja tuoj jas surišdavo į pėdelį. Tačiau dažniausiai linus raudavo moterys, o rišdavo vyrai, nes linų pėdą reikia tvirtai surišti: kitaip jis, linus apdirbant, daug kartų kilnojant, subyrėtų. Jei raudavo penkios rovėjos, tai vienas vyras, atėjęs nuo vidudienio, suspėdavo visus linus surišti.
Linus rišdavo šiaudų grįžtėmis. Šiaudų kūlius atveždavo į lauką vežimu. Samdyta rovėja grįžtes susisukdavo namie, susirišdavo jas į kūlį ir, užsivertusi ant pečių, nusinešdavo į lauką. Rovėją, kuri mokėjo tiesiai barą išvesti arba dvi kapas linų į dieną nurauti, arba sparčiai pėdus rišti – „visi garsino“. Vėžonių kaime buvo samdinė – labai gera linų rišėja. Ji iki pietų su dvylika rovėjų linus rovė, o po pietų visų rovėjų dienos darbo pėdus suspėdavo surišti. Ji buvo visoj apylinkėje „visų garsinama“.
Linai būna nevienodo retumo. Rovėja, kuriai pasitaiko retėlesnis baras, užbaigia jį greičiau, tada eina padėti atsilikusiai. Jeigu kuri padeda kitai barą nurauti, pėdus vis tiek deda ant savo baro. Kurios bare būna daugiau pėdų, toji rovėja būna pagarsinta.
Kai jau baigia barą rauti, o ypač jeigu supuola kitai padėti, tai šaukia: „Baikim, baikim – kiškį griebkim.“ O kai užbaigia, sako: „Pabaigėm rauti ir pagavom kiškį.“ Tada visos rikiuojasi naujam barui.
Linų rovimas yra sunkus darbas: labai įskausta pusiau. Kelintą dieną linus raunant moterys nebeištverdavo: atsiguldavo aukštielninkos ant linų pėdelio ir taip kiek pailsėdavo. Sparčioms geroms rovėjoms po savaitės rankų pirštai sutindavo. Tokia rovėja kitą savaitę, nors ir kviečiama linų rauti, jau nebesutikdavo.
Kai linų laukas būdavo toli nuo namų, rovėjom pietus atnešdavo į lauką. Jos susėsdavo aplink puodą ir srėbdavo karštus kopūstus, valgydavo mėsos, dažniausiai – avienos, mat, jau į rudenį – tai avis plaudavo. Kadangi linus rauti sunku, tai dirbant niekas nedainuodavo. Tik pabaigusios darbą, saulei leidžiantis, rovėjos sustodavo ratu ir padainuodavo kelias daineles, o jei jų būdavo didesnis būrys, tai ir namo grįždamos dainuodavo.
Surišus linus į pėdus, sustato juos į gubeles ir, kai galvonai apdžiūsta, kaip anksčiau minėjome, veža namo ir nušukuoja galveles. Nušukuotas galveles sužardo ant žardo, kad padžiūtų ir sėkla pribręstų. Kiekvieno ūkininko kluone stovėdavo žardai. Ant jų sužardydavo linų galveles, žirnius, dobilų sėklas ir pan. Linų galvelės, šukuojamos ar į kazilus nudaužomos, nuo stiebo atsiknoja su plaušu, todėl ant žardų sužardytos laikosi ir būna tol, kol sėkla visai prinoksta ir išdžiūsta. Nuplautus žirnius taip pat sužardydavo ant žardų; jie ten išbūdavo iki mėnesio laiko. Tada žirnius nuimdavo ir kuldavo kultuvais arba arkline mašina. Žardus statydavo kluono šone. Į žemę įkasami trys ar keturi stori ilgi stulpai, maždaug 4 metrų aukščio. Prie stulpų skersai prikalamos 6–8 kartys, ant kurių ir sužardomos javų sėklos arba kas kita. Nuėmę nuo žardų, dalį geresnių linų galvelių palieka sėklai neiškultas, o kitas kulia ir iš jų sėmenų daro aliejų. Linų pėdelius neša į pievelę ir išrišę, palikę grįžtes po pėdeliais, kloja ant žemės, kad spalis atsigulėtų; kiti linus merkia linmarkose. Kupiškio apylinkėje dažniausiai linus merkdavo tam tikrose, ypatingai paruoštose linmarkose. Kai linai tam tikrą laiką pamirksta, tiek, kad jau spalis atšoksta, tada juos išima iš linmarkų ir čia pat pakloja, kad išdžiūtų. Sausus linus suriša į pėdelius tomis pat grįžtėmis ir sukrauna klojimo pašalėje, kur jie būna, kol ateina mynimo laikas. Linus mina, kai visi laukų darbai nudirbti. Seniau, kai nebuvo minamų mašinų arba sunku buvo jas išsinuomoti, linus mindavo mintuvais vyrai ir moterys. Išmintus linus braukdavo ant brauktuvių, o paskui šukuodavo medinėm ir geležinėm šukom. Verpimui skirtus linus dar šukuodavo šeriniais šepečiais.
XIX a. antroje pusėje, o taip pat XX a. pradžioje Kupiškio apylinkėje sėdavo gana daug linų pardavimui. Juos parduodavo tik išmintus ir nubrauktus.
Iš pasėtų trijų centnerių sėmenų tik dešimtąją nubrauktų linų dalį ūkininkai pasilikdavo savo namų reikalams.
Parengė vyr. muziejininkė Vida Olechnovičienė
Naudota literatūra:
Dulaitienė-Glemžaitė, E. Kupiškėnų senovė: etnografija ir tautosaka. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958.
