Tikrojo pavasario, žalumos ir ganiavos pradžia nuo seno buvo minima balandžio 23-iąją, per Jurgines. Pagonybės laikais ši diena buvo žalumos dievo Jorės garbinimo šventė. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Jurginėmis – šv. Jurgio vardo diena. Tą dieną gyvulius būtinai ginė ganyklon, tikėdamiesi, kad būtent drąsusis riteris Jurgis turėjęs išskirtinę teisę globoti gyvulius, atrakinti žemę, t. y., leisti pradėti arimą ir kitus žemės darbus. „In Jūrgį visi meldėsi dėl gyvulių ir dėl darbų – vyram gi jau arc taikės, jau po Jūrgio pats darbymecis, o iki Jūrgio nei kuolo nekasė.“ (1906 m., Marcinkonys).
Per Šv.Jurgį ar tuoj po jo gyvuliai buvo išvaromi ganytis – ant žolės. Ir net jeigu „Jurgis atjotų ant širmo žirgo“ – aplinkui būtų šalnos nubalinta žolė, vis tiek reikia išginti. Nors trumpam, tik į diendaržį, mat sakoma, kad „šv. Jurgis turi pamatyti savo globojamą bandą. Tada jis ,,neužsisėdės šalinėje“. Pirmasis gyvulių išvarymas iš tvartų į gamtą buvo lydimas apeigų, kuriomis siekė apsaugoti gyvulius nuo pavojų. „Kai pirmą kartą gindavo karves, tai gaspadorius atriekdavo kampą duonos ir pasikišdavo po pažastim. Po tvarto slenksčiu padeda kiaušinį ir per jį pervaro karves. Paskiau tuos kiaušinius nunešdavo ant šv. Jurgio altoriaus arba kašikan prie šv. Jurgio altoriaus padėdavo, kad šv. Jurgis apsaugotų nuo vilkų ir kitų nelaimių. O tą duoną ubagams atiduodavo, kad pasimelstų už gyvulius. (1912 m., Marcinkonys). ,,Kai pirmą kartą išvaro gyvulius, tai po slenksčiu padeda raktus arba du kiaušinius. Tuos kiaušinius nuneša žebrokui, kad gyvuliai namo pareitų (1905, Marcinkonys). „Mišias už gyvulius laiko. Spynų deda ant slanksco, kap gyvulius varo laukan. Tų spynų gaspadorius pakavoja, kad vilkai avių netųsytų.“ (1911 m., Puvočiai).
Visoje Lietuvoje šv. Jurgis yra laikomas gyvulių, ypač arklių, globėju ir todėl šią dieną draudė su arkliais dirbti bet kokius darbus. „Jurginių dzienon nesaka darbuocis, nevalia kinkyc darbui, nat ir važavimui…“ (Marcinkonys). Jeigu dirbsi – gyvuliai susirgs, išmirs ar net ir laukiniai žvėrys juos išpjaus. Ir tą dieną itin linksmindavosi arkliaganiai, rengdavo dideles vaišes šv. Jurgiui, kaip gyvulių globėjui ir arkliaganių užtarėjui, pagerbti. Tos vaišės panašios į Sekminių piemenų šventę. Iš šeimininkių surinktų kiaušinių, lašinių gamindavo sudėtinę arkliaganių kiaušinienę. Šeimininkės maisto mielai duodavo kuo daugiausia, kad šv. Jurgis laikytų sveikus jų gyvulius ir apsaugotų juos nuo visų nelaimių.
Pirmojo išginimo rytą šv. Jurgiui būdavo skiriamos ir maldos, ir giesmės. Etnologų užrašyta, kad Jurginių rytą merginos, pasilypėjusios ar atsisėdusios parugėje ant tvorų (rugių laukai būdavo aptverti) giedodavo giesmes, kuriose buvo prašoma Jurgį, kad jis atrakintų žemelę, atrakintų dangų, atsiųstų lietutį, pašildytų žolelę, augintų kvietkelius.
Jurginių ypatumas – vakarinės jaunimo vaikštynės po sodybas sveikinant pavasarį sulaukusius šeimininkus. Tai tarsi velykinio lalavimo tęsinys. Jurginių išvakarėse bernai, jauni vyrai eidavo iš namų į namus sveikindami ir linkėdami sveikatos, geros gyvulių sėkmės, gausaus būsimo derliaus ir kitokios ūkinės sėkmės. „Bernai peraina su giesmėm po langais. Paduoda kokį kiaušinį. Nu už kiaušinį padėkavoja, pasako, kad tavo būtų gražūs arkliai, kad sektųs…“
Šv. Jurgio dieną buvo einama bažnyčion ir meldžiamasi prašant gyvuliams sveikatos ir palaimos. Nešdavo auką už gyvulius: kiaušinius, sviestą, mėsą ir gyvus gyvulius. Mūsų senoliai taip aiškindavo: „Nuo Jurginių gyvulius ganyti paima šv. Jurgis ir gano juos iki rudens. Rudenį iš šv. Jurgio gyvulius saugoti iki pavasario paima šv. Mykolas. Taigi, šv. Jurgis vyriausias gyvulių ganytojas, todėl reikia jis tinkamai ir pamylėti“.
Ir per Jurgines buvo dažomi kiaušiniai, su jais žaidžiama. Jaunimas sueidavo krūvon, kepdavo kiaušinienę, linksminosi – „jurginėjo“ – dainavo, vedė ratelius, šoko, rideno ir daužavo kiaušinius. „Jūrgin kiaušinius dažė ir ajo mušynių. Aina su kiaušiniais mušynių.“ (Zervynos).
Su Jurginėmis! Su nubudusios gamtos, pavasario žalumos, žemdirbių ir gyvulių pagerbimo švente!
Parengė vyresn. muziejininkė Danutė Blaževičienė
Naudota literatūra
Buračas Balys. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius, Mintis, 1993
Marcinkonys. Šilų Dzūkų pasaulio klodai. 1 knyga. Marcinkonys, 2025