Adventas – rimties ir susikaupimo metas – keturių savaičių prieš Kalėdas laikotarpis, kuris bažnytinių metų kalendoriuje pradeda naujus liturginius metus. Nuo seno buvo  įprasta, kad advento laikotarpiu buvo laikomasi pasninko, nerengiami šokiai ir pasilinksminimai, nekeliamos vestuvės. Mūsų proseneliai net sakydavo: „Per adventą dvasia šventa, per Kalėdas – į zalietas“1.

Istoriniuose šaltiniuose adventas pirmą kartą paminėtas IV a. pabaigoje. Šis laikas, skirtas Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo pasiruošimui, turtingas įvairių simbolių ir tradicijų. Kiekviena tauta ar šalis turi kažką savita.

Lietuvoje ir kaimyninėje Lenkijoje advento laikotarpis turi ypatingą puošmeną – rarotas. Tai Švč. Mergelei Marijai skirtos votyvinės pamaldos, aušrai brėkštant aukojamos kiekvieną advento sekmadienį. Šiose mišiose skamba giesmė „Rorate coeli desuper“ („Rasokit, dangūs, iš aukštybių“) – giesmės vardu pavadintos mišios. Dabartyje daugelis žino ir gieda lietuvišką adventinę giesmę „Rasokit dangūs“. Giesmės muzikos autorius Juozas Naujalis, teksto – vyskupas Antanas Baranauskas.

Istoriniai šaltiniai mini, kad rarotos yra senas bei unikalus Lietuvos ir Lenkijos bažnyčių paprotys, kuris kitose šalyse nėra žinomas. Rarotas 1501 m. įteisino popiežius Aleksandras VI suteikdamas Vilniaus katedrai privilegiją per adventą vienerias mišias aukoti prieš aušrą. Rarotų pagrindą sudaro „Švč. Mergelės Marijos valandos“ – giesmės ir maldos,  šlovinančios  Marijos, išganymo Aušros ir Mesijo Motinos, garbę.

Per rarotas altoriuose šviesdavo daugybė žvakių. Šv. Mišios prasidėdavo tamsoje, tikintieji rankose laikydavo uždegtas žvakes. Mišios laikomos tik žvakių šviesoje. Priežodis sako: „Šviesu kaip per rarotas“. Tradicinėje katalikų liturgijoje, aukojant šv. Mišias, ant altoriaus degama šešetas žvakių (po trejetą abipus Švč. Sakramento, esančio altoriaus viduryje). Jos simbolizuoja likusius šešis Katalikų Bažnyčios sakramentus (Krikštą, Sutvirtinimą, Atgailą, Ligonių patepimą, Kunigystę ir Santuoką). Rarotų metu ant altoriaus įžiebiama žydru kaspinu papuošta septintoji žvakė, vadinama rarotų žvake, skirta Švč. Mergelės Marijos garbei. Bažnyčios šviesos per rarotas uždegamos tik skambant Garbės himnui – Glori in excelsis („Garbė Dievui aukštybėse“). Tuo rarotos išsiskiria iš kitų advento laikotarpiu aukojamų šv. Mišių, nes jose praleidžiamas Garbės himnas. Kunigas rarotų metu vilki ne violetinės spalvos, kuri įprasta advento laikotarpiu ir išreiškia susikaupimą bei rimtį, o baltą arnotą, nes ši spalva skelbia džiaugsmą, šviesą ir tyrumą.

Lietuvoje rarotos buvo labai mėgiamos. Nepaisant to, kad jos vykdavo šaltą gruodžio mėnesį ankstyvais sekmadienio rytais, bet nors vieną kartą nueiti į rarotas kiekvienam žmogui buvo privalu.  Nedalyvavimas jose buvo laikomas dideliu apsileidimu. Buvo sakoma: „Rarotas atbuvus ir pačių Kūčių sulaukus linksmiau būsiant“. Ir pasipildavo visais keliais ir takeliais būreliai vyrų ir moterų, dažniausiai iš anksto susitarusių drauge keliauti į bažnyčią. Kas negalėdavo ir likdavo namuose, saulei tekant melsdavosi prie Marijos paveikslo ar kryžiaus, kalbėdavo rožinį ir giedodavo Marijai skirtas giesmes. Net vaikus pakeldavo giedoti „Kas nor Panai Marijai tarnauti“.

Senais laikais tekdavo labai anksti, dar tamsoje,  išeiti iš kaimų į toli esančiose bažnyčiose vykstančias rarotas, todėl žmonės nešdavosi liktarnas, kurios buvo skirtos ir pasišviesti,  ir nubaidyti klaidžiojančius vilkus. Neilgai trukus po tarpušvenčio ateis metas piršlyboms ir vestuvėms. Todėl manyta, kad kelias į rarotas ypač reikšmingas būsimajai nuotakai. Tikėta, kad sutiktas vilkas ar jo pėdsakai – ženklas, kad kaime bus sušoktos vestuvės. O jei koja įlūžtų žengiant per užšalusią balutę, vedybiniame gyvenime gali pasitaikyti visokių netikėtumų. Jei einant į rarotas nuraudonuos dangus, bus neramūs metai, o  lijundra ir gausus šerkšnas reiškė taikius, ramius laikus.

Pedagogas, publicistas Bronius Antanaitis  savo prisiminimuose „Vaikystė Oreliuose“ paliko tokį liudijimą:

,,Mano vaikystės laikais kaimo jaunimas Advento labai laukdavo, nes naktinė kelionė į rarotus visus labai viliojo. Rarotai tikintiesiems primena, jog Kristus Betliejuje gimė taipogi naktį.

Per rarotines mišias prie altoriaus be nuolatinių žvakių dega dar viena – rarotinė žvakė. Ji didelė, stora, iškelta virš tubernakalo ir papuošta šilko kokarda. Mama sakydavo, jog ji reiškianti žvaigždę, danguje pasirodžiusią Kristui gimus. Tą žvaigždė atvedusi Tris Karalius į Betliejų gimusio Kūdikėlio pasveikinti ir dovanas jam dovanoti.

Adventui prasidėjus mama ir tėtė paskirstė, kas ir kurį sekmadienį eis į bažnyčią rarotų. Aš ir Untaniukas prašėme, kad ir mus leistų pamatyti tą ypatingą rarotinę žvakę. Ne tiek ta žvakė traukė, kiek naktinė kelionė per Varnakalnį. Norėjosi savo akimis pamatyti, kaip žiemos naktį atrodo Varnakalnis ir jo palaptingas Velniobalnis“

– Nėra ko jums naktimis vaikščioti. Melstis dar nemokate, o žiopsoti ir varnas šaudyti (reiškia dairytis) bažnyčioje netinka ir negražu. Tokiems ,,maldininkams“ geriausia namie tupėti, – tėtė pasakė, ir baigta.

Viltis keliauti per Varnakalnį ir pamatyti rarotinę žvakę dingo. Mama nuramino:

– Nenusiminkite, vaikeliai, bažnyčia iš Krekenavos niekur neiškeliaus. Jūs dar maži – spėsite pamatyti.

– Dievulis visur gyvena, visus mato ir visų maldas girdi, – aiškino mama.

Sekmadienį anksti rytą mama ir tėtė atsikėlė tuoj po pirmų gaidžių adynų2 giedoti. Knygų jiems nereikia – viską atmintinai moka. Šviesai nušvitus, nubundu ir girdžiu – tėtė pradeda:

– Sveika, Aušros Žvaigždė šviesi…

Toliau įsijungia ir mamos pritariantis balsas:

– Tu linksmybė svieto esi..”

Jau visai netrukus sulauksime žiemos saulėgrįžos, o su ja užbaigsime šių metų ratą bei pradėsime sukti naują.  Kuo nuoširdžiau išgyvensime adventą, tuo džiaugsmingesnės bus Kalėdos.

 

Parengė vyresn. muziejininkė Danutė  Blaževičienė

 

1 Piršlybos

2 Valanda

 


Naudota literatūra:

Rekašius. Adventas: krikščioniška ir etninė tradicija // Gimtasis žodis, 1989, Nr. 4

Vyšniauskaitė. Kalėdos ir kalėdinio laikotarpio papročiai // Lietuvių kalendorinės šventės / sud. B. Imbrasicnė. Vilnius, 1990.

Br. Antanaitis. Vaikystė Oreliuose // Prisiminimai / Leidykla „Alka“,Vilnius,1992

R. Adomavičienės nuotrauka