Pasak etnologo Juozo Kudirkos: „Gervė”, kaip Užgavėnių personažas, buvo žinoma jau M. Valančiaus laikais. Ja rengdavosi ilgakojis paauglys arba vyras. Kaukę darydavo įvairiai. Pavyzdžiui, kupiškėnas apsivilkdavo išvirkščius kailinius, kairę ranką palikdavo po kailiniais, dešine pro kailinių rankovę įsitraukdavo į vidų verpstę ir, jos galą prisispaudęs prie tais pačiais kailiniais apdengtos savo galvos, vaizdavo gervę.

Šaukėnų apylinkėje kailinius tartum kelnes maudavosi ant kojų. Dar kiti kailinius siausdavosi taip, kad rankų būtų visai nematyti, ant galvos dėdavo smailą kailinę kepurę su prie jos pritaisytu snapu.

Padubysio apyl. per kailinių rankovę iškišdavo ir specialiai šiai progai padarytą gervės galvą su kuodu. Ilgakojė, įtraukta galva, prietemoje stypčiojanti gervė atrodydavo labai juokingai.[1]

„Gervė” elgiasi įvairiai. M. Valančius rašo, kad vaikai jas „grobstė už snapo ir ki-ki-ki juokės”. Mūsų šimtmetyje jos elgdavosi kitaip – vaikus, ypač jaunas mergaites, žnaibydavo.

Kaip rašo E. Dulaitienė, vaikai, pamatę „gervę”, klykdami šoka ant krosnies pasislėpti, bet gervė su savo ilgu snapu vaikus ir ten suranda, o kartais taip sušeria, kad net ašaros jiems ištrykšta . O kai snape prikalinėta vinučių – jos tikros vaikų pabaisos. Sukiojasi „gervė” ir apie puodus, snapu kabina valgius. Jos traukdavo ir atskiru būreliu.

Ukmergės raj. Vidiškių apyl. Pagirių kaime, kaip rašė „Lietuvos aidas” 1938 m., „pietų metu ar vakarop, eina per kaimą kokios trys keturios gervės ir kartu keli vyrukai palydovai. Jie nešasi dideles terbas. Visi gervininkai užsuka į kiekvieną kaimo trobą ir prašo riešutų. Jei kuri mergina mėgintų neduoti, tai gervės puola kapoti, o palydovai vyrai sugriebia ir ištepa suodžiais ar anglimi, – tai ženklas, kad ir kitais metais per Užgavėnes bus neištekėjusi. Todėl kiekviena mergina iš anksto turi parengusi lėkštę su riešutais. Kiemuose, kur nėra jaunų merginų, moterys į terbą įpila lėkštę pupų. Be to, šeimininkės žiūri, kad trobos kertėje esančiame kibire nebūtų vandens, – gervininkai, jei tik randa netuščią kibirą, tuoj visą vandenį išlieja pačiame grindų viduryje. Riešutus visi savo tarpe pasidalina”.

 „Gervės” mėgsta ir molio gabalėlius laupyti nuo krosnių sienelių.

Tik šilališkės „gervės” taikesnės. Šiaip jos patekti j trobą per daug nesistengdavo – vaikštinėdavo po kiemą, apie duris, tačiau, kur yra merginų, užeidavo, kalbindavo jas skristi kartu, numesdavo plunksną, juokino namiškius.

Parengė Vida Olechnovičienė

[1] http://www.dainusvente9.lnkc.lt/eknygos/Uzgavenes_Kudirka_J.pdf, p. 14.

[2] Ten pat, p. 22-23.