Vėlinių dienos išvakarės Žemaičiuose[1]
Lietuvių tauta nuo seniausių laikų turėjo savitas Vėlinių tradicijas ir apeigas. Net krikščionybė, taip rūpestingai sauganti savo liturgijos grynumą, neįstengė tų apeigų pakeisti, todėl dalį jų paliko, suteikdama joms naują turinį. Štai Adomo Mickevičiaus Konradas taip pat veikia senųjų lietuviškųjų Vėlinių fone.
Senieji žemaičiai, ypač bajorai, Vėlinių išvakarėse savo mirusiųjų kapus papuošdavo. Jie gyvas žydinčias gėles, įmerktas į indelį, ant kapo padėdavo ar tiesiog į žemę įsmeigdavo, atnešdavo ant kapų iš žalumynų nupintus vainikus, perrištus kaspinais, su užrašais bei iškaišytais gėlių puokštėmis, o artinantis vakarui, t. y. pradėjus brėkšti, ant kapų žvakes ir žvakeles uždegdavo. Kokios jos būdavo ir kiek jų, priklausydavo nuo to, kiek kas įstengdavo nupirkti ar kokio dosnumo savo mirusiems būdavo. Vieni ant kapo uždegdavo storas dideles žvakes, kiti – mažas žvakutes, treti – taukų ar vaško indelius su įtaisytais knatais[2]. Vieni ant kapo uždegdavo dvi švieseles, kiti – keturias, treti – šešias, ketvirti – dar daugiau. Jei būdavo vėjas, kad degančių šviesų jis neužpūstų (neužgesintų), kiekvieną švieselę apgaubdavo spalvotu popierium – žaliu, raudonu, baltu.
Vėlinių vakarą kapinių vaizdas iš toliau – tikrai įspūdingas: marguoja, blizga, švyti tos žvakučių liepsnelės, lyg kokioje požemio mirusiųjų karalystėje. Įėjus į kapines, atrodo, kad matai lyg skaistyklos paveikslą – raudona ugnies šviesa šviečia visur aplinkui. Liūdnas šis įspūdingas vaizdas…
Vėlinių išvakarėse, prieblandoje (apybrėkšmiu), visos vėlės paleidžiamos iš skaistyklos. Vėlinių išvakarėse vėlės iš visų keturių pasaulio šalių sugrįžta į savo gimtąjį kraštą, į gimtuosius namus, bažnyčias, koplyčias. Jos nebejaučia net ir mažiausios skaistyklos kančios, todėl linksmos eina į savo kraštą, į savo gimtines pailsėti, atsikvėpti po sunkių skaistyklos kančių ir pasimelsti už savo mylimus žmones. Iš dangaus tą vakarą vėlės negrįžta, nes ten esančios palaimos su žemiškojo gėrio dulkėmis net nepalyginsi. Iš pragaro kančių niekas vėlių nepaleidžia, nes iš pragaro nėra jokios galimybės išeiti, negali ir žmonės palengvinti ten patekusių vėlių kančios.
Vėlinės būna vėlyvą rudenį. Tas vakaras dažniausiai labai tylus. Šalčio sukaustyta žemė pridengta pirmuoju sniegu. Žemai kvėpuoja pavargęs dangus. Vėlinių išvakarėse visas kraštas mistiškai nusiteikęs, seneliai ir senelės savo žilas galvas dar labiau palenkia.[3]
Senieji Žemaičiai tikėjo, kad Vėlinių išvakarėse iki pirmos valandos nakties krikštytų žmonių vėlės paleidžiamos iš skaistyklos, o katalikų tėvų nekrikštytų vaikų vėlės išeina iš atkalnių. Krikštytųjų vėlės tą vakarą eina į savo tėviškės namus, savo parapijos bažnyčią, koplyčią pasimelsti, o nekrikštytųjų vėlės – prie žmonių, kad šie jas vandeniu pakrikštytų.
Žemaičiai sakydavo, kad senosiose trobose, dažniausiai didžiosiose (žemaitiškai – gerosiose), kur Vėlinių išvakarėse žmonių nebūna, kartais gali išgirsi kokio pažįstamo žmogaus, dažniausiai mirusio tėvo ar motinos, garsų dejavimą. Jį už sienos, šeimyninėje troboje, girdi visa šeima. Tada visi greitai bėga pažiūrėti į lauką ir trobą, ar kas nors tyčia, atėjęs prie namų, jų nebaido. Kaip ir reikia tikėtis, nieko neranda. Tai, sako, tėvai apgailestauja, kad vaikai neklauso motinos ar šiaip blogai gyvena. Tokių atsitikimų seniau tai vienoje, tai kitoje vietoje nutikdavo.
Kitą kartą viena moteriškė netikėjusi, kad Visų Šventųjų naktį vėlės renkasi į bažnyčią, todėl tą naktį pasiliko bažnyčioje. Sutemus mirusiųjų vėlės lyg kokie dūmai pradėjusios į bažnyčią iš visų pusių virste virsti. Jos turėjusios žmogystų išvaizdą – tai buvo kariai, vyskupai, kunigai ir šiaip žmonės. Vyskupai tuoj pradėję ruoštis Mišias laikyti, o kunigai Mišioms patarnauti. Pasauliečių vėlės pradėjusios žvalgyti sakydamos: „Kas čia smirda, kas čia smirda?“ Laimė, kad tarp tų vėlių buvusi tos moteriškės dukterėčia ir podė[4]. Ji pribėgusi prie savo kūmos[5] ir sakanti: „Kūmalė, biek to iš bažničės laukon, nes to mums baisė smirdi.“ Bet moteriškė buvo drąsi ir nutarė dar kiek palaukti. Mirusioji podė pribėgo ir, antrą kartą tą patį sakydama, pridūrė, kad jei kūma nepaklausys jos patarimo, bus blogai. Tada moteriškė jau stipriai išsigando ir metėsi bėgti iš bažnyčios. Ji bėga, o vėlės ją vejasi, lipa ant kulnų. Tad ji nusitraukė nuo galvos savo skarą ir numetė vėlėms. Laimingai tada pasiekė bažnyčios duris ir atsidūrė lauke. Kai ryte pabudusi kartu su kitais nuėjo į bažnyčią, ten rado savo skarą į skiauteles sudraskytą. Taip ji tik savo podės dėka likusi gyva. Taigi žemėje gyvenančio žmogaus kūnas mirusiųjų vėlėms dvokia ir trukdo joms melstis.[6]
Sušildykime Vėlinių žvarbą atminties žvakele!
Literatūra:
Juozas Mickevičius. Tėvų ir protėvių žemė, I knyga, Vilnius, 2008, p. 426–429
[1] Seniau naudotas Žemaitijos regiono pavadinimas.
[2] Dagtimis.
[3] 1927 m. papasakojo Ona Mickevičienė-Každailienė, gyvenusi Mačiūkų kaime (Platelių vlsč.). Užrašė Juozas Mickevičius.
[4] Krikšto dukra.
[5] Krikšto mamos.
[6] 1927 m. Plungėje papasakojo Kazys Bružas. Užrašė Juozas Mickevičius.