Kovo 11-ąją Lietuvos etnografijos muziejuje paminėjome Nepriklausomybės atgavimo trisdešimt penkmetį, ir vėl – dar viena sukaktis!
Apie Nepriklausomybę paskelbta kovo 11-ąją, o greit po jos kalendorius „diktavo“ didžiąją pavasario šventę – Velykas. Pirmąkart renginį, skirtą Velykų papročiams tuometiniame Lietuvos liaudies buities muziejuje spėjome surengti dar 1990 metais balandžio 15-ąją, antrąją šventų Velykų dieną. Greičiausiai nebus per drąsu pasigirti, kad tai buvo ir pirmas viešas Velykų renginys visoje Lietuvoje. Taigi jam šiemet, kaip ir mūsų laisvei, sukanka trisdešimt penkeri. Gražus sutapimas: gamtos, Dievo ir žmogaus atgimimo šventė atėjo kartu su Lietuvos atgimimu – Nepriklausomybės atgavimu.
Sukakties proga – keletas nuotraukų iš muziejaus archyvo. Tikimės, kad jos leis ir Jums pajusti išsilaisvinusiųjų dvasią bei entuziazmą, įamžintus kadruose.
Renginį nutarta organizuoti ne pirmąją, skirtą maldai ir šeimai, o antrąją šventų Velykų dieną, kurią ir tradicija skatina keliauti bei viešėti. Numatyta atidaryti penkių namų interjerus (po du Žemaitijoje ir Aukštaitijoje bei vieną Suvalkijoje). Interjeruose įrengtos velykinės ekspozicijos: kraštui būdingas ir turtinę padėtį atitinkantis stalo serviravimas velykiniam pusryčiui, vietovei charakteringi žalumynai, verbos, margučiai.
Didelę organizacinio darbo naštos dalį prisiėmė muziejaus Buities skyrius, vadovaujamas Janinos Samulionytės. Remdamasi etnografine literatūra ir tyrimais, atliktais ekspedicijų metu, Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė šventės scenarijų. Erika Nenartavičiūtė ir Regina Laucienė, atidėjusios kitus darbus į šalį, atsivertė Pauliaus Galaunės „Lietuvių liaudies meną“ ir ėmėsi gaivinti tradicinius margučių skutinėjimo raštus. Dailininkė restauratorė Elena Kniūkštaitė kiaušinius margino vašku. Visi šie velykaičiai papuošė 5 sodybų velykinius stalus, buvo išdalinti šventės dalyviams kaip suvenyrai. Renginyje vašku tradiciniais raštais numargintais kiaušiniais prekiavo liaudies meistrė Elvyra Pempytė iš Prienų rajono Jiezno apylinkės Juodaviškių kaimo.
Į Velykas organizatoriai sugužėjo pasipuošę tautiniais drabužiais, kuriuos paskolino muziejaus teatro trupė (Lietuvių folkloro teatras, vadovaujamas Dalios ir Povilo Mataičių, dabar šie drabužiai – Teatro, kino ir muzikos muziejaus Vilniuje eksponatai). Sodybose buvo įrengtos sūpuoklės, organizuotas margučių ridenimas specialiai iš žievės padarytais loveliais, įvyko gražiausio, stipriausio margučio konkursai, „sodybų šeimininkus“ – šventiškai pasipuošusius muziejininkus – aplankė folkloro ansambliai, primindami lalavimo paprotį.
Šis scenarijus tapo metmenimis visiems būsimiems velykinių renginių scenarijams.
Nūdienoje vertėtų dažniau prisiminti, kad Kovo 11-oji suteikė naują galimybę skleistis etninei kultūrai, laisvai ir viešai švęsti visas širdžiai mielas, iš protėvių paveldėtas šventes ir tuo pačiu pakoreguoti tradicinį muziejaus renginių kalendorių.
Parengė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė
