Jei prisėdę prie maistu apkrauto stalo ir nesuskubę valgyti, išgirstume žodžius „Ko lauki, ar šventinto?“, visi teisingai juos suprastume? Šis posakis kildinamas iš seno velykinio papročio, XX a. pradžioje buvusio visoje Lietuvoje, bet iki mūsų dienų išlikusio tik Dzūkijoje ir Vilniaus krašte. Klaipėdos krašto lietuviai tokio papročio nebeprisimena.
Didžiojo šeštadienio ir Velykų sekmadienio liturginių apeigų pabaigoje bažnyčioje buvo pašventinami valgiai, kuriuos tikintieji atsinešdavo ar net atsiveždavo iš namų. Tai daryti pradėta dar VIII amžiuje. Maistas, kalbant tam tikras maldas, apšlakstomas šventu vandeniu. Bažnyčios teigimu, pamaldus švęsto vandens vartojimas atleidžia mažas nuodėmes ir teikia pagalbos pagundoms įveikti. Velykinio maisto šventinimas yra ir jo palaiminimas. Kasdieninės, gyvybinės būtinybės pagerbimas – tarsi tam tikra aukojimo apeiga, padėka Dievui, žemei ir likimui už išgyventą patį sunkiausią metų laiką ir prašymą skalsos, gausaus būsimo derliaus.
Po velykinių pamaldų šventinti margučiai, druska, duona, pyragai, mėsa, sviestas, sūris. Šį maistą veždavosi namo, kad pirmasis kąsnis tą šventą dieną būtų pašventintas: Pakol neparneša iš bažnyčios maisto, tai prie stalo niekas net nesiartina. Atsigavėjimą pradėdavo šventintu kiaušiniu, jį pasidalindami į tiek dalių, kiek šeimos narių.
Dzūkė Rožė Sabaliauskienė prisimena:
Didįjį šeštadienį moterim šimtai darbų, nes joms viską reikėjo paruošti iš vakaro – vaikai ir vyras kad būt švariai apvalkstyti, patalynė švari. Iš vakaro verda mėsą, dažo margučius, ruošia švenciankas – įdeda karapkėlėn⃰ mažą bandelę duonos ir kepaliuką pyrago, gabalėlį mėsos, sūrio, mazgiukan druskos, porą kiaušinių – viską sudėliok, suglabstyk, kas kam priklauso: bandelė duonos ir nevirtos mėsos gabalas – tai špitolion bažnyčios tarnams, taračkinis pilnas, kampais surištas, – tai ubagams, pripjausto pyrago, sūrio, mėsos gabaliukais. Sudeda viską didelėn iš šiaudų pinton karapkon, su dangčiu uždengia. Karapką iš neša į šaltesnę vietą, kad rytoj būt paruošta, tik vežiman įsidėti, nes kai pirmą Velykų dieną važiuoja – dar tamsu, labai anksti.
<…> Po velykinių pamaldų šventindavo kunigas maistą. Daugiausia ant šventoriaus sustoja į dvi eiles viena prieš kitą, kunigas eina per vidurį ir šventina dievo dovanas. Nuo bažnyčios visi bėga strimgalviais į savo vežimus, kad greičiau atsigavėjus po tokio ilgo pasninko. Pirmą Velykų dieną – lenktynės. <…> Dar ir prietaras buvo: kas pirmutinis pirmą Velykų dieną papusryčiaus, tai rugius pirmutinis nupjaus. Tai ir reikėjo skubėti, nes namuose, kas likęs, su nekantrumu laukia Velykų pusryčių, o nevalgysi be šventinto maisto. Tai vis nerimsta. Tik parvažiavus iš bažnyčios, visi sėda už stalo, ima šventintą duoną, druską. Pirmiausia valgo šventintus kiaušinius druskoje padažydami, toliau karštus kopūstus, mėsą – ką tik turi šeimininkės paruošusios. Gurulius nuo stalo supila į krosnį, nes ugnelė šventa ir guruliai nuo šventinto valgio šventi.
Senovėje būdavo nešama daug valgių, tikint panašumo magija: daug neši – daug turėsi. Palaipsniui apsiribojama kiaušiniais, galiausiai namuose visi patiekalai, skirti velykiniams pusryčiams sudedami ant balta staltiese užtiesto stalo ir „tėvelis su verbuki stalų pašventina“ arba „stalų pašventina, šluotelį iš rugio varpų surišį (Žr. nuotrauką). Verbukė ar šluotelė prieš tai merkiamos į šventintą vandenį, parsineštą iš bažnyčios Didįjį šeštadienį.
Velykinį maistą į bažnyčią nešė įvairiose talpose, kurios, pasak etnologų, niekam kitam beveik ir nebuvo naudojamos. Dzūkai ir rytų aukštaičiai valgius dėjo į šiaudines pintines karbijas. Jas perrišdavo tautinėmis juostomis, kad būtų už ko įsitverti. Vieną tokių matote nuotraukoje. Detalus jos aprašymas: ČIA

Dabartinio Vilniaus rajono, pietrytinio Trakų rajono kaimų gyventojai, vežę ypač daug maisto, kad jo užtektų net iki Atvelykio, naudojo ir medines skrynias, panašias į kraitines, tik mažesnes. Vadino jas kuparais, kuparėliais.
Gėrybės – ne tik sau. Jomis įprasta buvo pasidalinti su bažnyčios tarnais, elgetomis: Velykose ir ubago terboj Velykos.
Nešdavo ir sėtuvėse, aprišę drobule – ji simbolizavo Kristų karste (Valkininkai). Suvalkiečiai, žemaičiai ir vakarų aukštaičiai maistą šventinti nešdavo surištą į specialiai šiam reikalui išaustas linines skareles, vadinamas pundinėmis, venzlinėmis. Kai kur jas dažydavo ir pamargindavo, ne tik dėl grožio, bet ir tam, kad, sudėjus tarp kitų, po pašventinimo nepagriebtum svetimos. Maistą paprastai sudėdavo į lėkštę ar dubenį, padėdavo ant skarelės, dažniausiai baltos, ir kryžmai surišdavo – kad Dievas laimintų visus namų kampus (Naujojo Daugėliškio apylinkės).

Ir dabar kartais tarp skubančių į Prisikėlimo mišias galima pastebėti vieną kitą su dekoratyvia pintinėle, kurioje puikuojasi Velykų simboliai – margučiai, apkaišyti šviežia žaluma. Gal velykinių valgių šventinimas grįžta?
Įdomus kasdieninio gyvenimo paprotys susijęs su šventintu vandeniu, buvęs Žemaitijoje. Čia jam turėtas ir specialus indas – lakunka:
Troboje šalia durų prie sienos kabėjo indelis su švęstu vandeniu. Jis buvo vadinamas „lakunka“. Išvykdamas į kelionę žmogus įmerkdavo į švęstą vandenį dešinės rankos pirštų galus ir persižegnodavo.

Kokius šventinius ir kasdieninius papročius bepuoselėtumėte Jūs savo šeimose, linkime, kad visi Jūsų namų kampai bei širdžių kertės sulauktų velykinio palaiminimo ir dalinimosi džiaugsmo.
⃰Karapkėlė – pintinėlė
Parengė Vida Olechnovičienė
Naudota literatūra:
Atbėga elnias devyniaragis. Rožės Sabaliauskienės tautosakos ir etnografijos rinktinė, Vilnius, 1986.
Antanas Pakalniškis. Žemaičiai. Chicago, Illinois, 1977.
Velykų rytą lelija pražydo. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2006.