Lalavimas

Ilgiau lalaus, daugiau kašelėn kraus

Kas tas lalavimas? Dar vienas senas velykinis paprotys – kolektyvinis bendruomenės narių sveikinimas su Velykų šventėmis. Papročio pavadinimas kilęs nuo apeiginių giesmių priedainio „vai lalu“. Lalautojai – jauni vyrai, kurie nuo Velykų vakaro iki antros dienos ryto vaikščiodavo po namus sveikindami šeimininkus ir linkėdami ūkinės sėkmės, gero derliaus, merginoms – ištekėti. Prieš Velykas jie pasimokydavo velykinių giesmių, dainų, oracijų, vadintų lalinkomis. Lalautojų oracija: „Mes jauni berneliai, kaip girios paukšteliai, norim pagiedoti, namelius paveselyti, kiaušinėlių pasirinkti“. Būdavo pasiskirstoma pareigomis: vadovas, muzikantas, margučių nešiotojas ir kt.

Pirmosios dienos pavakarę lalauninkų būrelis išsiruošdavo aplankyti namų, ypač tų, kuriuose gyvendavo netekėjusios merginos. Iš pradžių, priėję prie lango, pagiedodavo „Linksma diena mums nušvito“, dar vadinamą „Aleliuja“. Taip būdavo pabrėžiamas krikščioniškas šventės aspektas – Kristaus prisikėlimas. Vėliau, šeimininkui davus leidimą ir atvėrus duris, būdavo atliekamos ir kitos lalinkos. Namų, į kuriuos būdavo beldžiamasi, šeimininkai privalėdavo juos priimti ir apdovanoti vaišėmis už linkėjimus, kad šie išsipildytų.

Paprotys XIX amžiaus viduryje dar buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje, XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje beveik visoje Aukštaitijoje (be vidurio Lietuvos), vakarinėje Žemaitijos dalyje ir Suvalkijoje, Gudijoje ir Lenkijos rytinėje dalyje, o XX a. pabaigoje teliko tik Dzūkijos kaimuose. Pirminė jo prasmė – dainuojant apeigines dainas lalinkas palinkėti šeimininkams gerų ūkinių metų. Jas laikui bėgant pakeitė šventos giesmės, nes kunigai nepritarė lalavimui.

Dzūkė Rožė Sabaliauskienė prisimena:

Nuo Velykų pirmos dienos vakarais jau nedega šviesos, vakarieniauji nesutemus, temsta – ir gulti eini. Bet šiandien nepaprasta naktis – sutemus ateis lalauninkai, ir ne vienas būrys, ne tik mūsų kaimo, bet ir kaimyninių – Mardasavo, Kašėtų, Dubninko, Tarasninko, Kasčiūnų.

Tik pritemė – ir jau atėjo pirmas būrys.

Jei iškart neatsakysi, tai jie turi kantrybės pakartoti pagarbinimą, nors ir dešimtį kartų, kol atsakysi:

– Ant amžių amžinųjų amen.

Tais laikais visi taip sveikindavo vienas kitą susitikę ir įėję į svetimą pirkią.

Tai ir lalauninkai po langu taip sveikino. Kada atsakai, tai jie sako:

– Dėduli, diedenėle, pagiedosim, namelius palinksminsim.

Jei leidi, tai ir gieda šventą Velykų giesmę „Linksmą dieną apturėjom“, arba „Iš verksmo stojo linksmybė“ ir kitas, kurias moka atmintinai. Pagiedoję kai kurie kalbėdavo ištraukėlę iš giesmyno giesmės:

Sveiki sulaukę šventų Velykų,

Didžios linksmybės dėl katalikų…

Kai kurie palinkėdavo sveikatos ir laimės ir pridėdavo:

– Prašome duoti, nepasigailėti, kad būtų už ką padėkoti.

Lalauninkams reikėjo duoti kiaušinių kelias poras. Priklausė nuo šeimininkų dosnumo. Jeigu būtų tik vienas būrys tų lalauninkų, bet jų būdavo keletas – ir išdalindavo puodą kiaušinių. Ir ne kiekvienam būriui leisdavo giedoti. Mardasavo lalauninkai ateidavo su smuiku ir pritardavo gražiai giedoriams smuikas, grodavo Zidorius, kaimo muzikantas.

O kurioj pirkioj buvo merginų, tai joms prie šventos giesmės dar pridėdavo:

Vidurin dvaro stovi grūšelė,

Po tąj grūšele rūtų darželis,–

Ten tai vaikščiojo jaunoji Onulė,

Takelius mynė ir rūtelę skynė…

Šitą dainą taip užbaigdavo:

Kad tu, Onule, būtai gera,

Tai ant veselios savo paprašytai,

Kapą kiaušinėlų, gorčių arielkėlės

Mumiems pastatytai…

Už šitą dainą gaudavo daugiau, nei už šventą.

Lalavimas vienur anksčiau išnyko, kitur vėliau. Pas mus tai gal apie 1913 m. Marcinkonių kunigas pavadino lalavimą ubagavimu ir pasakė:

– Jei sužinosiu, kuris lalavo, tai išpažinties nepriimsiu.

Dabar pasakytų jaunuoliams, kad nepriims išpažinties, tai tik nusijuoks, nes jie ir neina, o tada buvo kitaip. Tai nuo to laiko ir išnyko lalavimas.

Lalauninkai išlaikė tradiciją vaikštynes po sodybas pradėti saulei nusileidus, pirmos Velykų dienos vakare. Laikas ypač sakralus, netgi vengiama jaunimo linksmų suėjimų, kad nereikalingu žodžiu, veiksmu nesugriautų laiko šventumo, kad jis kuo labiau skirtųsi nuo kasdienybės. Tamsa, t. y. laikas, kai saulė nusileidusi, labiau tinkamas apeigoms, kuriomis tikimasi paveikti ne tik ūkiškąją žmonių veiklą. Apeigiškumas pažeidžiamas, jei nepaisoma pagrindinio reikalavimo: lalauti iki saulės patekėjimo.

Ilgainiui lalavimo tikslai „praktiškėjo“: duokit dešriukę ir sūrį, kurie iš kašiuko žiūri.

Ritualas, iki tol atlikęs svarbią funkciją – užtikrinti sėkmingą ūkininkavimą ir šeimos gerovę, prarado aktualumą.

Plačiau apie lalautojų hierarchiją, „trizniaus“ pareigybę bei visokias zbitkas kadais Švenčionių krašte skaitykite čia

 

Kas pakorė sūpuoklėles/Ūūčia lylio lylio tėėlio.

Tū susiedū už skobnelių /Ūūčia lylio lylio tėėlio.

Tū vaišincie, tū girdycie/Ūūčia lylio lylio tėėlio.

 

Kas nekorė sūpuoklių/Ūūčia lylio lylio tėėlio.

Tū susiedū in kamarū /Ūūčia lylio lylio tėėlio.

Vyžų pincie, blusų rinkcie/Ūūčia lylio lylio tėėlio.        /Sūpuoklinė daina/

 

Sūpuoklės yra reikšmingas kalendorinių apeigų atributas. Supamasi buvo per Užgavėnes, Velykas, Sekmines, Jonines. Supimuisi švenčių metu buvo suteikiama ypatinga reikšmė. Buvo tikimasi magišku būdu pagerinti javų ir linų augimą. Velykinio supimosi paprotys buvęs visoje Lietuvoje, ilgiausiai išliko rytinėje jos dalyje. Sūpuoklės buvo viso kaimo susibūrimo vieta, bet dažniausiai čia susirinkdavo jaunimas.

Sūpuokles dažniausiai įrengdavo atviroje vietoje: lauke, ant kalvos, prie miško, prie upės ar šaltinio, kartais patalpoje – kluone, vaikams – pirkioje ant balkio. Tarp dviejų giliai į žemę įkastų baslių pritaisydavo skersinį, ant kurio kabindavo tvirtas virves ir atsisėdimui dėdavo lentutę. Kabindavo ir ant tvirtos liepos, ąžuolko, klevo, beržo šakos. Sūpynes įtaisydavo ir ant aukštai tarp dviejų medžių permestos karties. Pakruojo apylinkėse sūpynes taisydavo iš geležinių grandinių, pažemyje dėdavo klojimo duris. Į tokias sūpuokles tilpdavo visas kaimo jaunimas. Sūpuoklės turėjo būti kuo aukštesnės, siekė 4-5 m aukščio. Ir išsisupti buvo stengiamasi kuo aukščiau. Suptis pradėdavo po pietų. Supimasis buvo daugiau suaugusio jaunimo, o ne vaikų pramoga. Labai gerbiami buvo tie vyrai ir merginos, kurie nebijodavo aukštais suptis. Supdavosi poromis: iš vienos pusės atsistodavo mergina, iš kitos – vaikinas. Kad aukščiau išsisuptų, prašydavo draugų pagalbos. Už tai merginos turėjo atsidėkoti supėjams gražiu margučiu. Nebuvo apsieinama be sūpuoklinių dainų, kurios atitikdavo supimosi taktą, sudarydavo atskirą kalendorinės poezijos ciklą.

Dėl pasitaikančių nelaimių besisupant ne visi tėvai pritarė tokiam jaunimo dūkimui, o ir kunigai per pamokslus perspėdavo, kad nesisuptų, kaip Judošius, kuris pardavęs Kristų, nepernešęs sąžinės graužimo, pasikorė ir tabalavo. Buvo sakoma, kad tie, kurie supasi per Velykas, mini Judošiaus kartuves.

 

Parengė Vida Olechnovičienė

 

 


Naudota literatūra:

Atbėga elnias devyniaragis. Rožės Sabaliauskienės tautosakos ir etnografijos rinktinė, Vilnius, 1986.

Velykų rytą lelija pražydo. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2006.

Angelė Vyšniauskaitė. Mūsų metai ir šventės, Vilnius, 1993.