Didžioji, arba Kristaus Kančios, savaitė prasideda Verbų sekmadienį. Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgydavo visa Lietuva. Keliais ir takeliais mirgėte mirgėjo žmonių būreliai su verbomis rankose (Juozas Kudirka. Velykų šventės, V., 1992.).
Kiekvienas, senas ar jaunas, nešėsi rankoje verbą. Aukštaitijoje (išskyrus Rytų Aukštaitiją), Suvalkijoje ir Žemaitijoje šventino kadagį. Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje pagrindinės buvo verba, verbele vadinamos gluosnių šakelės. Prie jų pridėjo kadagio. Verbeles ėmė 2–3. Vieni verbelėmis vadinamo šakutes su „katinukais“, kiti iš anksto pamerkdavo tam tikrų karklų šakeles, kurios išleisdavo lapelius: „Turi susprogti lapeliai, ne katinukai“. Tai gluosnis žilvitis (Salix viminalis L.), pelkinis gluosnis (S. rosmarinifolia L.), purpurinis gluosnis (S. purpurea L.), pajūrinis gluosnis (S. daphnoides Vill.). Kas norėjo, verbą papuošdavo. Vieni puošė popierinėmis gėlėmis, kiti pridėjo kurios nors kambarinės gėlės – balzamino ar pelargonijos – žydinčią šakelę, paprastosios mirtos, japoninio ožekšnio ar plunksninio smidro. Treti puošė buksmedžio, žiemės šakele ar priraišiojo snieguolės žiedelių. Buvo ir ypatingesnių verbos papuošimų. Vyras iš Kazlų Rūdos ir dabar atsimena nutikimą iš vaikystės: „Dešimt metų turėjau. Seserys padarė: šakelę kadugio ir įpynė spanguolių uogų. Nė vienas tokios verbos neturėjo. Popierėle apačioj apsuko. Toks Tilvikas (irgi mokinys) atsigrežęs vieną uogą sutraiškė, vėl atsigrežęs – kitą. Kai spyriau, nepataikiau, pusamžiui vyrui įspyriau – „grūšią“ gavau: atsigrežęs nubaudė mane“.
Moterys paprastai nešė dideles verbas, nes jos visur reikalingos buvo, vaikai ir vyrai – mažas. Moteris iš Šilalės prisimena: „Kai mama sirgdavo, mums įduodavo didelę, gėdydavomės nešt“. Kotelius apvyniodavo popieriumi, kad nedurtų ir viršuj suverždavo dažnai ryškesniu gražesniu vilnoniu siūlu.
Prieš bažnyčią ar po jos verba plakdavo namiškius, ypač vaikus, kad geri, sveiki būtų. Parnešę užkišo už balkio ar padėjo už švento paveikslo. Vieni taip ir laikė, kiti nukūlė spygliukus. Žemaitijoje pasakojo, kad iki Velykų stengėsi nukulti: „Verbą iki Didžiojo ketvirtadienio nukulk, spygliukus susidėk į maišiuką, o kambliuką sudegink ar kartu palik. O jei nenukulsi verbą iki Didžiojo ketvirtadienio, tau darbai nesiseks, niekada neapsidirbsi“.
Su verba smilkė trobesius nuo perkūnijos, parūkė gyvulius pavasarį pirmąkart leidžiant į laukus, kad jie nesirgtų, bloga akis nenužiūrėtų. Ančiukus, kalakučiukus, viščiukus, žąsiukus pirmąkart leidžiamus į lauką apsmilkė, kad šarkos, varnos ir vanagai neišgaudytų. Bites apsmilkė pirmąkart žiūrėdami: „Bitininkai dideles šluotas nešėsi į bažnyčią“. Kambarius parūkė, kad kvapas būtų geresnis, ypač, jei laukė kunigo kalėdojant. Pasmilkė prie numirusio, kad nesijaustų kvapas. O ypač šventintas kadagys buvo reikalingas prie mirštančio žmogaus: „Kai žmogus miršta, reikia nuo jo velnią varyt, velnias visada yr prie mirštančio. Vienas žmogus pasakojo, kad šėtonėlis guodėsi: „Vienas žmogus mirė, įėjo vaikis su verdančiu vandeniu [švęstu], kad liejo, kad liejo, nebetvėriaus, už pečkynos beišsilaikiau. Sena baba įėjo, pradėjo rūkyti, nebtvėriaus nei už pečiaus plyšyje, beišėjau pro lungą“ (Plungė).
Miškotvarkos ir kraštovaizdžio skyriaus vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė