Vladislava Bicinauskaitė-Gataveckienė gimė 1942 m. Truseikiškių kaime, netoli Kalvių (Kaišiadorių r. sav.). Nutekėjo į gretimą Plaskūnų kaimą, kur ir dabar gyvena.
Kaip prisimena Vladislava, pirmieji jos karpinio, o greičiau plėšymo bandymai, buvo atlikti simetriškai sulanksčius didelį varnalėšos lapą. Jau tada pastebėjo, kad išlanksčius lapą pastebimos simetriškos skylutės, raštai. Tuo metu Vladislava dar net nėjo į mokyklą. Sulaukusi mokyklinio amžiaus, ji ėmėsi popieriaus karpinių. Pamatė iškarpytas užuolaidėles draugės namuose ir nesvarbu, kad pirkia dūminė, aprūkusi – karpiniai, kad ir pageltę, pasirodė labai gražūs. Mamos draugė Ona Kandrotienė, kažkada tarnavusi pas kunigus, ją pamokė, kaip sulankstyti popierių ir iškarpyti gražų ornamentą. Vėliau Virkininkų kaimo siuvėja Anelė Šimukauskienė, mokėjusi karpyti ypatingas užuolaidėles, parodė, kaip nusipiešti eskizą, kad karpinio raštas būtų dar įmantresnis. Pokariu buvo sunku gauti popieriaus, todėl pradžioje Vladislava karpė iš laikraščio (sovietinio oficiozo „Tiesa“) – jo paraštės buvo gana plačios – iškarpydavo „dantukais“ ir tomis juostelėmis puošdavo lentynėles, žibalines lempas. Vėliau parsiveždavo popieriaus lapų iš Kauno. Netrukus Vladislava jau karpė visam kaimui. Tuomet popieriaus karpiniai buvo labai populiarūs: prieš šventes būtinai reikėjo pasipuošti. Langų užuolaidėles, kampinių lentynėlių papuošimus karpydavo Velykoms, Kalėdoms ir Kalvių parapijos šv. Antano atlaidams. Vladislava priimdavo užsakymus – karpė kaimynėms, kartais ir per naktį, kad tik suspėtų šventei.
„Moku visokių amatų: margučių skutinėjimo, siuvinėjimo, mezgimo ir juostų pynimo, mano galvoje – šimtas minčių, nors įgyvendinti suspėju gal vieną, gal dvi, bet ir nelabai traukia, neturiu laiko. O karpymas man – tiesiog malonumas! Jaunystėje, kai Velykos ar Kalėdos – reikėjo pasipuošti, o ir atlaidai – tai kaip langas be karpinio! Man sekėsi gražiai padaryti. Būdavo, kaimo merginos prašo karpinių langams, lentynėlėms ar indaujoms ir popieriaus urtais prineša. Nors kaime visada darbų visokių daug, laiką karpiniams vis tiek pritaikau. Kai aš karpau, tai tiesiog atsiilsiu, nors kitą kartą būna darbas didelis, bet per jėgą padarau, nes man patinka. Mano mėgstamiausi – proginiai karpiniai, kuriuos reikia nusipiešti. Tada ilgai suku galvą ir taip, ir taip, kaip tą paukštelį, širdelę ar gėlikę sudėlioti. Kada karpinius ant langų ar ant lentynėlių karpau, traukia įkomponuoti tulpelę, vosilką, eglutę – tai jau čia būtinai, nori nenori, savaime pasidaro, jokios minties iš anksto nėra, tuo momentu tik – žag, žag – ir yra.“ (Pasakojimą užrašė Rasa Rainienė).
Moteris karpė visą gyvenimą. Jau ne tik užuolaidėles ar „kampinukes“, bet ir atvirukus, paveikslėlius, kūrė kitus gražius darbus. 2016 m. Vladislava buvo apdovanota Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premija. Tradicinių popierinių užuolaidėlių kūrėja yra gerai žinoma ne tik Kaišiadorių krašte, bet ir visoje Lietuvoje, ekspertų ypač vertinama už išlaikytą tradiciškumą. Jos karpiniams suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.
Šioje parodoje eksponuojami Vladislavos Gataveckienės karpiniai, sukurti įvairiais gyvenimo etapais: nuo 1968 iki 2020 m. Keli jos karpiniai puošia nuotraukas: tai karpinių meistrės R. Rainienės idėja, įgyvendinta fotomenininko Kastyčio Laužadžio (1952– 2024).
Video filme, sukurtame Rimgaudo Žaltausko, Vladislava pasakoja apie savo kūrybą (2025 m. ją kalbino Aistė Lazauskienė). Kitame filmuotame siužete ji demonstruoja užuolaidėlės karpymo procesą (2022 m. filmavo R. Rainienė, montavo Gytis Banys).
Dėkui dailininkei Linai Jonikei ir karpinių meistrei Rasai Rainienei už šios parodos sumanymą.
Paroda „Gyvenimo karpiniai“ bus eksponuojama muziejaus miestelio Plungės name nuo balandžio 21 iki birželio 1 d.
Dr. Aistė Lazauskienė