Nors sunku įsivaizduoti, kad XXI a. 3-iame deš. dar gali atsirasti tyrinėtojams iki šiol nežinomas garsiojo Vidurio Lietuvos kryždirbio-monumentalisto Vinco Svirskio (1835– 1916) kūrinys, bet šį kartą būtent taip ir įvyko – išsipildė dr. Skaidrės Urbonienės žodžiai, parašyti knygoje „Vinco Svirskio mediniai stebuklai“ (2019): „Tikėtina, kad ateityje atsiras dar daugiau naujų, iki šiol nežinomų, šio iškilaus meistro kūrinių“.

Šiuo metu Lietuvos etnografijos muziejus, kartu su Lietuva minėdamas, jog prieš 190 metų Glitėnų kaime (Panevėžio r.) šį pasaulį išvydo žymiausias savamokslis lietuvių dievdirbys, nekantriai laukia, kuomet muziejaus saugyklas pasieks Kultūros ministerijos finansuoto projekto pagalba įsigyta iki šiol niekur nefiksuota ir nežinoma V. Svirskio skulptūra – „Šv. Jonas Nepomukas“.

2023 m. pab. privatus asmuo kreipėsi į KPD specialistą, prašydamas surinkti informacijos apie jo žinioje esantį, iki tol niekur nefiksuotą ir nežinomą V. Svirskio skulptūrą – „Šv. Joną Nepomuką“. Buvo nurodyta, kad šis kūrinys atsirado Kėdainiuose, buvo atvežtas iš Panevėžio apylinkių, kur daug metų išgulėjo ant aukšto ar malkinėj, ten patekęs iš seniai nukeltos vienkieminės sodybos. 2024 m. vasarą skulptūros savininkas kreipėsi į LEM, siūlydamas muziejui įsigyti šį naujai išaiškintą V. Svirskio kūrinį.

Skulptūra „Šv. Jonas Nepomukas“ yra pilnai neišlikusio koplytstulpio, išdrožto iš vieno medžio (ąžuolo) masyvo, pagrindinė dalis. Atskiros išlikę koplytstulpio dalys matosi skulptūros kompozicijoje: kvadratinio skerspjūvio stulpo dalis žemiau šventojo figūros ir virš jo galvos kylantis pasviręs kryžius, netekęs vienos kryžmos dalies. Kūrinio matmenys: bendras h – 187 cm, skulptūros h – 96 cm, kryžiaus h (virš skulptūros) – 57 cm, stulpo h (žemiau skulptūros) – 32 cm.

Skulptūros plastika lengvai atpažįstama kaip labai būdinga V. Svirskio darbams: gražus vaikiškų bruožų šventojo veidas putliomis lūpomis aprėmintas dekoratyviomis plaukų garbanomis, aptakių formų kūno siluetas suskaidytas minkštomis sutanos ir kamžos vertikalėmis, garbanų ritmikai atliepia dekoratyvios įkirtos rankogalių galuose ir kapos apkraštavime. Šventasis rankose laiko savo individualius atributus: dešinėje – tikėjimo simbolį kryžių ir kankinio palmės šakelę – kairėje.

Ši šv. Jono Nepomuko skulptūra su išlikusia koplytstulpio dalimi yra artima koplytstulpiui su šio šventojo figūra, sukurtam 1884 m. (saugomam kultūros paveldo objektui, u. k. 4896), šiuo metu stovinčiam Šilų k. (Panevėžio r.) Švč. Jėzaus Vardo bažn. šventoriuje, anksčiau stovėjusiam Panevėžio r. Vėjeliškių k., bet ypač panaši į muziejininkės Valerijos Žemaitytės 1965 m. nuotraukoje užfiksuotą (greičiausiai neišlikusią) šv. Jono Nepomuko skulptūrą iš Mileikiškių k. (Anykščių r.) koplytstulpio, datuoto taip pat ankstyva 1884 m. data. Dr. S. Urbonienės nuomone, V. Svirskis šias dvi beveik vienodas skulptūras panašiu laiku galėjo išdrožti vienoje vietovėje dviem skirtingiems užsakovams. Todėl tikėtina, kad koplytstulpis su V. Svirskio skulptūra „Šv. Jonas Nepomukas“ taip pat buvo sukurtas apie 1884 m. ir stovėjo greičiausiai vienkieminėje sodyboje tarp Anykščių ir Panevėžio rajonų.

Šiuo metu atskirų skulptūros dalių būklė skirtinga – nuo patenkinamos iki blogos. Medienoje yra vertikalių įskilimų, ryškiausias – šventojo veide. Labiausiai nukentėjęs šventojo galvos viršus su priekyje dalinai nutrupėjusiu galvos apdangalu – biretu. Ši be stogelio buvusi skulptūros dalis pažeista drėgmės ir kinivarpų, aptrūnijusi. Žemiau šventojo figūros, ant stulpo, akivaizdžiai buvęs įrašas su data ar šventojo vardu, dabar jau nebeįskaitomas. Tad pirmas darbas, sulaukus skulptūros muziejuje, pradžioje ją prevenciškai konservuoti ir stabilizuoti jos padėtį. Antroje 2025 m. pusėje, po konsultacijų su LNDM P. Gudyno restauravimo centro medžio restauratoriais-ekspertais, planuojama kūrinį teikti restauruoti.

LEM yra saugomi septyni V. Svirskio kūriniai – kryžiai su skulptūromis (vienas jų ilgalaikiam saugojimui perduotas Mažeikių muziejui ir puošia Mažeikių naująją Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią), visiškai atitinkantys vieną iš svarbiausių muziejaus rinkinių komplektavimo krypčių (senoji Lietuvos tautodailė, kryždirbystė). LEM V. Svirskio autorinių darbų kolekcija pradėta formuoti 1981–1982 m., tuo metu muziejus įgijo didžiąją dalį turimų meistro kryžių. Visi LEM saugomi V. Svirskio kūriniai publikuoti puikiame LNDM 2019 m. leidinyje „Vinco Svirskio mediniai stebuklai“.

Svarbu paminėti, jog muziejaus Aukštaitijos sektoriuje stovi trys V. Svirskio kūrinių kopijos, leidžiančios lankytojams gėrėtis garsiojo kryždirbio darbais natūroje (dvi – LEM saugomų meistro kūrinių, viena – LNDM fonduose esančio kryžiaus su Paskutinės vakarienės ir šv. Izidoriaus skulptūrinėmis kompozicijomis). Realiuose muziejaus ateities planuose – padaryti naujai išaiškinto ir įgyto V. Svirskio darbo kopiją, atkuriant visą pirminį koplytstulpio vaizdą ir jį pastatyti natūralioje aplinkoje Aukštaitijos sektoriuje. Tokios galimybės neturi kiti Lietuvos muziejai.

Kiekvienas naujai išaiškintas, iki dabar tyrinėtojams nežinomas garsiausio XIX a. II p. – XX a. pr. dievdirbio, kryždirbio V. Svirskio kūrinys yra didžiulė vertybė visai Lietuvos kultūros istorijai. Kad tai originalus meistro kūrinys, dėl to neabejoja labiausiai patyrusios V. Svirskio kūrybos tyrinėtojos Lietuvoje – dr. M. Matulytė ir dr. S. Urbonienė, ekspertavusios skulptūrą.

UNESCO komisijai Lietuvos kryždirbystę ir kryžių simboliką įtraukus į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, V. Svirskio – žymiausio ir talentingiausio savamokslio lietuvių kryždirbio kūrybinio paveldo surinkimas ir išsaugojimas muziejuose tapo dar aktualesnis ir svarbesnis.

Projekto vadovė, menotyrininkė Ina Dringelytė