Eksponato byla

1996 m. lapkričio 22 dieną rinkau etnografinę medžiagą Linkuvoje, Pakruojo r. Pateikėja B. B. muziejui padovanojo stalo įrankius (šakutę ir peilį). Užrašiau jos pasakojimą. „Šiuos įrankius 1939 metais nusipirkau Vilniuje. Važiavom iš Utenos Vilniaus pažiūrėti“ (1939 metų rudenį Vilnius buvo grąžintas Lietuvai).

Apavas iš kailio – viena seniausių pasaulyje žinomų apavo rūšių. „Lietuvoje šaltu metų laiku avėta kailinėmis kojanomis, dar vadintomis kojenomis, kojinomis, kulbėmis, kolbenomis“ (1). Kojanos artimos naginėms ir etnologų dažniausiai priskiriamos tai pačiai apavo kategorijai. Aleksandras Gvanjinis mini XVI a. iš neskustos gyvulių odos raukiamą apavą. Toks apavas minimas ir Simono Daukanto aprašymuose.

Naginės – odinis, plokščiapadis, bekulnis, minkštos konstrukcijos, vientiso supjovimo (pagamintas iš vieno odos gabalo), primityvaus raukimo apavas, žemiau kulkšnies, prie kojos tvirtinamos per įpjovas batviršyje įverta juostele (apyvarais).

Medinis, iš vieno gabalo skobtas apavas, vadinamas klumpėmis (klumpė,-ės f), klumpiais (klumpis, -io m), rečiau medžiokais, žąselėmis buvo paplitęs visoje Vakarinėje ir Pietvakarinėje Lietuvoje. Šis apavas jau nuo seno žinomas Vakarinėje, Vidurinėje bei Šiaurės Europoje.

Pateikėjai iš Pakruojo rajono prisiminė: „Kūčių valgiai padėti ant stalo. Per Kūčias šeima valgydavo gryčioje. Už stalo sustojam, uždegam žvakę, sukalbame „Tėve mūsų”, „Sveika Marija”, „Garbė Dievui Tėvui”. Sukalbėdavo „Amžiną atilsį” ir už tuos, kurie mirę. Persižegnojam. Ant spatkelio (1) padėta plotkelė – Dievo pyragas.

Lietuvos liaudies buities muziejus minėdamas Lietuvos kariuomenės dieną, sveikina visus buvusius, esamus ir būsimus savo gimtojo krašto gynėjus ir sergėtojus – Lietuvos karius. Ta proga muziejaus darbuotojai nori pasidalinti viena iš daugelio fonduose saugomų nuotraukų, kuri atspindi tarpukario Lietuvos tarnybą to meto kariuomenėje.