Eksponato byla

Muziejaus miestelyje, amatininko name iš Kėdainių įrengtoje batsiuvio ir pakinktininko dirbtuvėje galite pamatyti unikalų eksponatą (LBM 34303) – darbštaus ūkininko padarytą į arklį panašų stovą balnui ir kamanoms džiovinti. Jis stovėjo Buciniškės kaimo (Lazdijų r. sav.) valstiečio svirne. Stovą sudaro horizontalus pagrindas ant dviejų kojų („arklio kūnas“) ir vertikalus tašelis su skersiniu („arklio kaklas ir galva“). Pagrindas – pusiau skeltas rąstelis. Kojos – 73 cm aukščio, su pakojomis ir skersiniu.

Muziejaus Dzūkijos sektoriuje, Musteikos sodyboje, ant suolo padėtas ovalo formos medinis lauknešėlis. Jo šonai statmeni dugnui, iš šulelių. Du šuleliai šonuose ilgesni ir sudaro rankenėles. Šonai į viršų nežymiai pasiaurėję. Dangtis ovalus, su išpjovomis rankenėlėms ir pasukama sklende, sandariai uždengiantis visą viršų. Sutvirtintas mediniais lankais.

Šiuo metu (liepos 1–12 dienomis), kaip ir kiekvienais metais, Žemaitijoje vyksta didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, o liepos 2-oji Lietuvoje švenčiama kaip Švč. Mergelės Marijos, Šeimų Karalienės šventė. Apie tai pasakojama šios dienos Eksponato byloje, kurioje pristatome įdomų, vertingą ir informatyvų muziejaus eksponatą – spalvotą litografiją (LBM 52867; M 10722), sutalpinančią savyje visą šios dienos temą – didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, Žemaičių Kalvarijos stebuklingąjį Švč. Mergelės Marijos paveikslą, garsųjį Kristaus Kančios kelią, autentišką Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimą ir Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią (nuo 1988 m. – baziliką).

Pateikėja, gimusi 1902 metais Plungės rajone, pasakojo: „Tėvai turėjo 40 ha žemės. Mama ir tėvas kilę iš bajorų. Mane ir brolį išvežė į Buriat-Mongoliją. Grįžome 1958 metais ir apsigyvenome pas seserį Beržore. Grįžus iš Sibiro, tėviškėje radome duris išlaužtas, slenkstį išpjautą, langus išimtus. Prašėme kaimynų, kad atiduotų, neatidavė.

Birželio 13-ąją švenčiamos Antaninės – šv. Antano Paduviečio, bažnyčios mokytojo, garsėjusio ypatingai iškalbingais pamokslais XIII a. pirmojoje pusėje Italijoje, diena. Ir Lietuvoje nuo seno šventas Antanas yra vienas iš labiausiai garbinamų šventųjų. Iki dabar Antaninės Lietuvoje švenčiamos rengiant atlaidus, kermošius, o bendruomenėse sveikinami ir pagerbiami Antanai. Senajame Lietuvos kaime buvo priimta išvakarėse sutemus pasveikinti visus Antanus – niekam nematant ant namų durų užkabinti po vainiką – rytmetį pamatę nustebs, apsidžiaugs, draugus sukvies ir pavaišins.

Mūsų muziejaus fonduose saugomas įrankis plaukams banguoti ar, kaip anksčiau buvo sakoma, frizuoti. Jį sudaro metalinės žnyplės su medinėmis besisukančiomis rankenomis. Įrankį pakaitindavo ant sauso spirito arba ant spiritinės lemputės liepsnos. Pirma, pabandydavo su popieriumi: jei suėmus žnyplėmis ruduoja – dar per karšta, jei ne – galima banguoti plaukus. Ant įrankio yra užrašai: „Wella“ ir „DRGM“.