Eksponato byla

Šį kartą pasakojame ne apie vieną eksponatą, o apie jų grupę – muziejaus miestelio bažnyčios altorius puošiančias skirtingų stilių alavo žvakides, į muziejų patekusias iš privačios kolekcijos ir Rumšiškių bažnyčios, kur jos jau nebebuvo naudojamos. Alavinės žvakidės yra gana reti bažnytinės paskirties dirbiniai, atspindintys vietinę, jau beveik išnykusią bažnyčių puošimo tradiciją. Jie vertingi ir muziejiniu požiūriu kaip senųjų, jau neegzistuojančių Lietuvos amatų produktas.

Tarpukaryje mezgimo rankomis bei mašina buvo mokoma amatų-namų ruošos mokyklose. Žemės Ūkio rūmai organizuodavo mezgimo kursus. Mezgimo paslapčių mokė ir privatūs asmenys. Veikė mezgimo dirbtuvės, kuriose buvo galima užsisakyti norimą mezginį.

Skalbimo mašiną 1983 metais į Lietuvos liaudies muziejaus fondus įgijo ilgametis muziejaus darbuotojas Vingaudas Baltrušaitis. (LBM 31401). Muziejaus darbuotojai nuo 1980 metų kasmet vykdavo į Šilutės ir Klaipėdos rajonus rinkti etnografinės medžiagos ir muziejinės vertės daiktų būsimai Mažosios Lietuvos ekspozicijai.

Šį sykį, pristatydami puošnų ir ryškų savaitės eksponatą – rankomis siuvinėtą staltiesėlę, kukliai atiduodame moralinę skolą, kurią jautėme iki šiol nepristatę eksponatų, gautų dar 2018 m. rudenį ir susijusių su bajorų Karibut-Daškevičių ir Blinstrubų giminių palikuonimis, o taip pat Lietuvoje gerai žinoma ir Lietuvos kultūrai bei istorijai daug nusipelniusia Andrejevų gimine.

Kiekvienas, apsilankęs muziejaus miestelio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje, atkreipia dėmesį į pasienyje, prie zakristijos durų, bestovinčią puošnią, ąžuolinę, dabintą drožiniais klausyklą. Ji net kiek išsiskiria iš aplinkos ir dominuoja kukliame bažnyčios interjere. Klausykla puošė ir Sasnavos senąją, muziejuje atkurtąją, bažnyčią – stovėjo joje nuo XX a. pr., kol buvo perkelta į dabartinę, 1938 m. pastatytą mūrinę Sasnavos bažnyčią, o iš ten 2009 m. pateko pas mus, į muziejų.

Muziejaus miestelyje esančioje geležies parduotuvės ekspozicijoje eksponuojama spalvinga tarpukario laikotarpio dėžutė šveitimo milteliams „Švitra“. 1937 m. išleistame Žemės Ūkio rūmų leidinyje „Namų ūkio vadovėlis šeimininkėms“ teigta, jog „šveitimui vartojami smėlis, molis (be žvyro), pelenai. Švelnesnių miltelių, kaip kreida, „Ata“, Švitra“ tenka pirktis“.