Naujienos

Kas tas lalavimas? Dar vienas senas velykinis paprotys – kolektyvinis bendruomenės narių sveikinimas su Velykų šventėmis. Papročio pavadinimas kilęs nuo apeiginių giesmių priedainio „vai lalu“. Lalautojai – jauni vyrai, kurie nuo Velykų vakaro iki antros dienos ryto vaikščiodavo po namus sveikindami šeimininkus ir linkėdami ūkinės sėkmės, gero derliaus, merginoms – ištekėti.

Jei prisėdę prie maistu apkrauto stalo ir nesuskubę valgyti, išgirstume žodžius „Ko lauki, ar šventinto?“, visi teisingai juos suprastume? Šis posakis kildinamas iš seno velykinio papročio, XX a. pradžioje buvusio visoje Lietuvoje, bet iki mūsų dienų išlikusio tik Dzūkijoje ir Vilniaus krašte. Klaipėdos krašto lietuviai tokio papročio nebeprisimena.

Susitikime balandžio 1-ąją – antrąją Velykų dieną – Lietuvos etnografijos muziejuje, kur nuo 11 val. vyks tikriausia Velykų šventė su papročiais, tradicijomis ir bundančiu pavasariu.

Kovo 31 d. – šv. Velykų dieną – muziejaus dirba įprastai ir lankomas kaip parkas 10:00–16:00 val. Bilieto kaina – 4 Eur, asmenims su lengvatomis – 2 Eur.

Pasak L. Klimkos, per Velykas lalautojams su dainomis lankant kaimynus, priedainiuose vis girdimas „vynas žaliasai“ tikriausiai yra sula – šviežias ir gaivus pavasario gėrimas. Ji nuo seno leidžiama iš beržų ir klevų anksti pavasarį, dar nesprogus medžiams. Per Velykas ant stalo šalia pagrindinio Velykų simbolio – margučių ir vadinamos „Velykų Bobos“ dažnai stovėdavo ąsotis su šiuo ypatingu gėrimu.