1916 m. kovo 7 d. mirė garsiausias Lietuvos dievdirbys Vincas Svirskis (šiemet minime jo 190-ąsias gimimo metines), sukūręs šimtus įspūdingų koplytstulpių ir kryžių.
Miela paminėti iki šiol mažai kur minėtą faktą, kad garsiojo dievdirbio kapą atrado ir įamžino ilgametis Lietuvos etnografijos muziejaus darbuotojas dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas (1945–2023).
E. J. Morkūnas labai domėjosi dievdirbio kūryba, ypač po to, kai 1966 m. pasirodė išsami menotyrininkės Irenos Kostkevičiūtės knyga „Vincas Svirskis“, sulaukusi didelio visuomenės susidomėjimo. Knygoje pažymėta, kad V. Svirskis mirė Burveliuose, tačiau jo palaidojimo vieta nežinoma. E. J. Morkūnui rūpėjo ją rasti, tuo labiau, kad V. Svirskio kūrybos darbų arealas – Nevėžio apylinkės – jam buvo mielos ir gerai pažįstamos, nes pats kilęs iš Kėdainių.
Apie 1971 m. kartu su kitais kraštotyrininkais eidami nuo Bakainių piliakalnio sutiko senutę, pievoje renkančią žolynus: „atėjo mintis paklausti apie Svirskį“. Pakalbinus ją paaiškėjo, kad tai Petronėlė Petrauskaitė, kurios sodyboje V. Svirskis yra gyvenęs. Kaip žinia, V. Svirskis šeimos nesukūrė, nuolat keliavo po kaimus, drožė koplytstulpius, kryžius. Kaime pas ką nors jis apsistodavo ilgesniam laikui, gaudavo maisto, nakvynę. Surviliškio kapinėse senutė parodė dievdirbio palaidojimo vietą Mataičių šeimos kapavietėje ir paaiškino, kad kai Svirskis mirė, visi vyrai buvo mobilizuoti į karą ir nebuvo kam užšalusioje kapų žemėje iškasti duobės, todėl moterys nusprendė jį negiliai palaidoti į neseniai mirusio žmogaus kapą, kurio žemė dar nebuvo įšalusi.
Kaip vėliau pasakojo E. J. Morkūnas, jam vis nedavė ramybės mintis kažkaip pažymėti žymaus dievdirbio kapo vietą. Surviliškio kapinių koplyčioje su broliu jie rado suverstus senus V. Svirskio kryžius. Naktį paslapčiomis vieną kryžių atitempė į kapo vietą ir pastatė. Būsimoji žmona Teodora parinko žodžius, kuriuos bendraminčiai išgraviravo ant varinės lentelės ir pritvirtino prie kryžiaus: „Tegu ir man paminklas bus…“, nes V. Svirskis, priimdamas atlygį už darbą – kryžių ar koplytėlę – pastumdavo vieną pinigėlį užsakovui, sakydamas: „Tegu ir mano paminklui bus“. Taip buvo pažymėta garsiojo dievdirbio amžino poilsio vieta.
Lietuvos etnografijos muziejus turi septynis V. Svirskio kūrinius. Jo darbų kolekcija pradėta formuoti 1981–1982 m., tuo metu muziejus įgijo didžiąją dalį turimų meistro kryžių. Šiemet pavyko įsigyti dar vieną kūrinį – šv. Jono Nepomuko skulptūrą.
