Naujienos

Jau vasario 18 d. kviečiame į pačias tikriausias Užgavėnes Lietuvos liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse! Pristatome Užgavėnių programą.

Jau vasario 18 d. (šeštadienį) kviečiame į pačias tikriausias Užgavėnes Lietuvos liaudies buities muziejuje, kur ne tik galėsite triukšmingai pasilinksminti ir prisikirsti gardžių blynų, bet ir trumpam pailsėti nuo savęs užsidėjus Užgavėnių kaukę! Aukitės neperšlampančius batus, šiltai apsirenkite, griebkite gerą nuotaiką ir skubėkite į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse, L. Lekavičiaus g. 2.

Dabar Užgavėnės švenčiamos vieną dieną – antradienį, seniau švęsdavo visą savaitę. Buvo nusistovėjusi tam tikra valgymo, užsigavėjimo tvarka. Švęsti Užgavėnes pradėdavo ketvirtadienį – jį vadino „riebusis ketvergas“ – tą dieną valgydavo keturis kartus. Riebųjį penktadienį mėsos neduodavo, nes pasninko diena, bet valgė penkis kartus per dieną: kiaušinius, sviestą, pieniškus patiekalus. Riebųjį šeštadienį – šešis kartus, riebųjį sekmadienį – septynis kartus, riebųjį pirmadienį – aštuonis kartus, o paskutiniąją Užgavėnių dieną – riebųjį antradienį – nuo devynių iki dvylikos kartų per dieną. Iki ėjimo miegoti (užgavėjimo riba paprastai yra pusiaunaktis) reikėdavo sudoroti visą patiektą mėsą, nes rytojaus – Pelenų – dieną galima buvo valgyti tik tai, kas „tarp dantų liko“.

Muziejaus miestelyje turime namą iš Plungės – muzikontinę – Plungės dvaro kunigaikščio Mykolo Oginskio muzikantų pastatą. Kunigaikštis šiame dvare1873 metais įkūrė orkestro mokyklą. Į ją, būdamas 14 metų, atvyko ir 1888–1893 m. gyveno bei mokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Grojo fleita orkestre ir giedojo chore. Dvare buvo du pastatai, skirti orkestro mokyklai. Pasak legendų, repeticijos, kuriose dalyvavo ir būsimasis simfoninių poemų „Miške“ ir „Jūra“ autorius, vykdavusios būtent muzikontinėje, perkeltoje į Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelį.

Ar žinote, kodėl šiemet kviečiame atjoti į Užgavėnes? Ne? Skaitykite čia. Jei nuspręsite pasigaminti arklio-raitelio kostiumą, įkvėpimui – keletas etnografinių aprašų:

„Arklį”, arba „raitelį”, darydavo įvairiai. Kupiškėnai riestą arklio kaklą ir galvą pasisiuva iš medžiagos atliekų, prikiša juos šiaudų, šieno, kad kaklas ir galva būtų standūs. Arklio kaklą pritaiso prie pagalio, kurį raitelis apžergia panašiai kaip tikrą arklį. Prie kito pagalio galo, už raitelio, padaro arklio pasturgalį ir su diržais jį stipriai pririša prie raitelio liemens. Karčius ir uodegą daro iš gražiai iššukuotų linų.