Eksponato byla

Ar lengvai eksponatai patenka į muziejų? Muziejininkas dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas iš garsiojo tėvo Stanislovo (Algirdas Mykolas Dobrovolskis) įgijo vertybę, dėl kurios derėjosi net 13 metų. Šis ypatingas daiktas – tai drožinėta lazda krivūlė iš Užupio kaimo su 1892 m. data ir raidėmis.

Žinių laidose jau pranešama apie prasidėjusią javapjūtę. Pasikeitė auginamos grūdinės kultūros, įrankiai ir padargai, net darbo pavadinimas.

Knygotyrininkas Domas Kaunas Lietuvos etnografijos muziejui neseniai padovanojo retą ir labai įdomų Mažosios Lietuvos religinės spaudos leidinį – „Burtikės arba traukiamieji perkšmeliai“.

Šiemet sukanka 50 metų, kaip muziejus yra atviras lankytojams – birželio 30 d. muziejus kviečia kartu paminėti šią jubiliejinę sukaktį išskirtinėje šventėje, o pagrindinis šventės akcentas – Mažosios Lietuvos Vabalų kaimo pelkininkų sodybos ekspozicijos atidarymas. Ruošdamiesi atverti Vabalų sodybos ekspoziciją, muziejaus rinkiniuose ieškojome daiktų, menančių Klaipėdos krašto žmonių gyvenimus.

Buvo sakoma, kad jei moteris nori amžinai likti jauna, ji turi žiūrėti į save Venecijos stiklo veidrodyje. Bet reikia žiūrėti tik į jį ir į jokį kitą... Toks įspūdingo grožio, augaliniais ornamentais bei punktavimo technika (dekoruojama iškalant stikle plaktuku įvairaus tankumo ir gilumo taškelius) puoštas veidrodis saugomas ir Lietuvos etnografijos muziejaus rinkiniuose, yra viena iš išskirtinių vertybių.

Senajame Lietuvos kaime, pavasarį, piemenukai sukdavo švilpukus iš medžio šakelių. Laukdavo pirmojo griaustinio, nes manydavo, kad tuomet atšoka medžio žievė. Juos darydavo iš karklo, gluosnio, alksnio, uosio, lazdyno, šermukšnio ir kitų medžių šakelių, kuriuose išsukdavo, išdegindavo arba išgręždavo medžio šerdį.